Sostinei nuimant literatūros klasiko ir kartu sovietinio kolaboranto P. Cvirkos paminklą – prabyla ir intelektualai kauniečiai. Jų nuomone, Kaune ir sovietų laikais mažiau sovietinių stabų statyta, ir šiaip – lietuvybės būta daugiau. Be kita ko primenama, kad šis personažas sovietine tvarka susižavėjo „smetoniniame” Kaune.
Biografija prieštaringa
Istorijos mokslų daktaras, Simonas Jazavita, atstovaująs Kauno miesto muziejui, pabrėžia nukeldinamo literato paminklo prieštaringą asmenybę. Kartu mėgina paaiškinti, kodėl Kaune panašūs monumentai nėra tiek svarbūs.
„P. Cvirkos biografija sudėtinga – bohemiškas studentas, talentingas rašytojas, kurio kūriniai, įdomu reklamuoti, net Lietuvos karininkų žurnale ,,Kardas“, tačiau kartu ir simpatijų komunizmo ideologijai ir SSRS nestokojęs tarpukario Lietuvos intelektualas, pasirinkęs aktyvaus kolaboranto su Lietuvą okupavusia šalimi kelią – pasirašė daugybę rezoliucijų ir dokumentų, kuriais okupantai panaikino Lietuvos valstybingumą, prasidėjus Vokietijos – SSRS karui traukėsi su sovietais ir vėliau skaitė ideologines paskaitas Raudonosios armijos 16-osios divizijos kariams, šaipėsi iš kitaminčių, tarkim Kaziui Pakštui, kurio atminimo, Kaune, deja, vis dar nėra Cvirka paskyrė pamfletą pavadinimu – ,,Smetonos kiemo gaidys arba Pakštas Kazys“, kuris išspausdintas 1944 m. JAV lietuvių spaudoje.
Grįžęs Cvirka vėl buvo režimo malonėje – tapo LSSR rašytojų sąjungos valdybos pirmininku. Nors sunkus laikotarpis, represijų baimė iš daugelio pareikalavo kompromisų, tačiau Cvirka ne vieną kartą užsipuolė atsargesnius, režimo šlovinti nenorėjusius kolegas, už nepakankamą ,,ideologinį budrumą“, kaip buvo sakoma tais neramiais laikais. Be abejo, bus rašytojo, kurio vardais pavadinta daugybė gatvių Lietuvoje gerbėjų, bus ir kritikų, negalinčių pateisinti jo politinės veiklos.
Kaune, kuris su Cvirkos jaunyste siejasi dar labiau nei Vilnius, po rašytojo mirties buvo pastatytas muziejus ir 1959 m. čia atsirado paminklas, kurio likimas dabar nėra aiškus. Neaišku, net kam šis paminklas priklauso. Tiesa, jis nesulaukia tiek dėmėsio, kaip 1977 m. pastatytas Vilniuje, kadangi pastarasis išties atsidūręs vaizdingoje, gerai matomoje miesto vietoje, o Kaune, net dažnam istorijos mėgėjui, bus sunku rasti Cvirkos paminklą.
Kita vertus, Kaune tebegyva tarpukarinės Laikinosios sostinės dvasia, verčia griežčiau žiūrėti į sovietinės okupacijos reliktus, tačiau čia galima atminti rašytoją Cvirką, tiesa, šalia turėtų būti kažkokia platesnę jo biografiją, ne vien iš geros pusės, parodanti lentelė. Suprantama, tarpukariu intelektualams buvo būdinga naiviai flirtuoti su komunistinėmis utopijomis, greitai virtusiomis distopijomis, kiti flirtavo su nacionalsocialistinėmis idėjomis.
Tačiau, jei pasvertume ir palygintume su garsiuoju norvegų rašytoju Knutu Hamsunu, pastarojo senatvinis susižavėjimas nacionalsocializmu ir germanų rasės viršenybe, norvegams turbūt nepadarė tiek žalos, kiek Cvirkos ditirambai Josifui Stalinui, kadangi Lietuva išgyveno daug ilgesnę sovietų okupacija, nei Norvegija buvo okupuota nacistinės Vokietijos. Norvegai prisimena Hamsuną kaip gerą rašytoją, tačiau neneigia ir tamsesnių jo paveikslo dėmių. Manau, tai kelias, kuriuo verta eiti Kaunui.“
Kaunas lietuviškesnis
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atstovas komunikacijai Dalius Stancikas pateikia savo nuomonę. Kaunas, jo nuomone, tiesiog visada buvo lietuviškesnis ir net sovietinės okupacijos laikais išsaugodavo savo specifiką.
„Manau, kad esmė ta, jos Kaunas visada buvo lietuviškesnis, patriotiškesnis miestas už Vilnių. Tai nulemta istoriškai XX amžiaus pradžioje, kai Vilnių okupavo lenkai ir Kaunas virto Laikinąja sostine. Po to Romo Kalantos auka, kurios 50-etį minėsime kitąmet – jos dvasia įkvėpė kelias kauniečių kartas.
Kita vertus, Vilniuje, sostinėje, buvo ir pagrindinių okupacinių struktūrų atstovybės: KGB, kompartijos CK, milicijos, kariuomenės, visos cenzūrinės ir kontrolės kontoros ir pan. O jose dirbo daug privažiavusių rusų ar lietuvių – liokajų,” – sakė jis.
Paprašytas pailiustruoti teiginį istorijos tyrinėtojas pasakojo:
„Pamenu, kai būdamas paauglys pirmą kartą vienas pavažinėjau po Kauną troleibusu, buvau apstulbęs – niekas nekalbėjo rusiškai! O tuo metu apie Vilnių buvo sukurtas tokios štai eilės:
„Atvažiuoja troleibusas
Troleibuse vienas rusas,
Antras rusas, trečias rusas…
Pilnas rusų troleibusas!
Tai kiek Vilniuje tų rusų,
Jei koks šimtas troleibusų?!”
Kauno Sąjūdis, kaip primena D. Stancikas, buvo žymiai radikalesnis nei Vilniaus – jis irgi atspindėjo bendrą kauniečių nusiteikimą. „Simboliška, kad būtent Kaune 1989 m. Vasario 16-ą Lietuvos Sąjūdžio Seimas paskelbė sieksiąs nepriklausomybės. Pagaliau pažiūrėkime į pirmųjų rinkimų rezultatus – visur Kaune triuškinančiai laimėjo Sąjūdis. Todėl logiška, kad kai tik atsirado galimybė kauniečiai akimirksniu nušveitė šalin visus okupacinius reliktus – pirmiausia iš Centro tų keturių komunarų skulptūrą, apie kurią sovietmečiu taip kalbėjo: du girtus viduryje kiti du iš šonų prilaiko,”- sakė D. Stancikas.