Dalinkitės
Lietuvos rinktinė turėjo tris trenerius per paskutinius tris turnyrus. Gal pats laikas nebeskubėti su pokyčiais?
Keisti trenerį. Natūralizuoti gynėją-kūrėją. Nustoti baudos aikštelėje talpinti Sabonį ir Valančiūną. Ugdyti žudikų mentalitetą. Peržiūrėti krepšininkų rengimo sistemą.
Pasiūlymų, ką daryti po dar vieno ankstyvo Lietuvos rinktinės pasitraukimo iš Europos čempionato, netrūksta. Ir nors nė vieno iš jų nereiktų skubėti atmesti, galbūt garsiau reiktų kalbėti apie dar vieną: šiai komandai tiesiog reikia leisti toliau augti.
Lietuvos rinktinė per paskutinius tris turnyrus turėjo tris skirtingus trenerius. Pagalvokite apie tai.
Po 2019 metų pasaulio čempionato netikėtai pasitraukė Dainius Adomaitis. Federacijai tai buvo taip netikėta, kad Arvydas Sabonis apie tai sužinojo iš BasketNews programėlės pranešimo, o ne paties Adomaičio.
Darius Maskoliūnas po to buvo pasirinktas kaip atsarginis variantas, kai nepavyko įkalbėti kitų trenerių, bet dėl šio pasirinkimo federacijoje buvo pasigailėta net anksčiau nei buvo pralaimėta Slovėnijai olimpinės atrankos finale.
Stabilizuoti šitą bangose supamą ir daužomą laivą buvo patikėta Kaziui Maksvyčiui. Trečias treneris per tris turnyrus, trečias rinktinės tikslų neįgyvendinimas, bet gal reikia pagaliau duoti laiko?
Juolab, kad laiko reikia ir krepšininkams.
Pagrindiniam Lietuvos rinktinės įžaidėjui yra 21-eri. Ir nors jis dar nevaldo komandos taip užtikrintai kaip tą daro jo vyresni oponentai, Roko Jokubaičio +/- Europos čempionate buvo geriausias tarp visų rinktinės žaidėjų.
Ignas Brazdeikis yra 23-ejų ir šiemet jis tik debiutavo rinktinėje, kurios žaidėjų iki šios vasaros jis nepažinojo.
Tai yra du gynėjai, kurie ateityje turi visas galimybes būti svarbiausiais rinktinės žaidėjais. Bet jiems reikia laiko, su kuriuo ateis patirtis.
Domantas Sabonis yra 26-erių ir taip pat dar tik artėjantis prie savo piko. Jis vis dar neatskleidė savęs rinktinėje taip, kaip norėtų ir galėtų, bet net ir pesimistiniu variantu jis mažiausiai 5-6 artimiausius metus gali būti vienas rinktinės lyderių.
Marius Grigonis ir Jonas Valančiūnas taip pat dar toli gražu ne žemėjančiose savo karjerų kreivėse.
Šita rinktinė yra ateities rinktinė ir ji turi augti kartu.
Sakote, Sergio Scariolo pranoko Kazį Maksvytį? O ar tai turėtų stebinti? Scariolo yra rinktinių krepšinio legenda, čempionų čempionas, o Maksvytis tik debiutuoja šiame lygyje. Jis turi teisę pasiimti tokią pamoką.
Galbūt šitai rinktinei pritrūko aiškios hierarchijos. Kas buvo jos lyderis? Kas buvo antrasis pasirinkimas? Kas turėjo turėti kamuolį savo rankose svarbiausiais momentais? Galbūt čia trūko atsakymų, bet atsakyti į šiuos klausimus, ko gero, irgi reikia laiko.
Pamačius ispanų pavyzdį su Lorenzo Brownu, garsiau pasigirdo raginimai ir mums pagalvoti apie tokį variantą. Bet čia reikia atsiminti, kad Ignas Brazdeikis yra mūsų natūralizuotas žaidėjas. Nors gimė Kaune ir yra tikras lietuvis, jaunimo lygyje jis atstovavo Kanados rinktinei, todėl FIBA sistemoje jis yra natūralizuotas žaidėjas.
Sunku patikėti, kad lietuviai ir ieškotų kokio absoliučiai nesusijusio krepšininko natūralizacijai, tačiau vienas dalykas akivaizdus: federacija turi investuoti į talentų paiešką emigrantų šeimose. 2004 metais, atsivėrus ES sienoms, Lietuva išgyveno didelę emigracijos bangą, ir dabar talentingi lietuvių vaikai laksto ne tik Čikagos priemiesčiuose, bet ir Anglijoje, Airijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ar Norvegijoje. Sužiūrėti visus juos reikia resursų, bet panašu, kad federacija jau ir eina šiuo keliu.
Šis Europos čempionatas dar sykį atskleidė mūsų individualiai talentingų ir gerai besiginančių krepšininkų trūkumą. Ugdyti individualius talentus buvo ankstesnės federacijos tikslas ir to siekiant 2016 metais buvo pakoreguotos moksleivių lygos taisyklės. Šiemet naujoji federacija vieną iš šių taisyklių atšaukė, tačiau didesnę dalį pakeitimų paliko ir tereikia tikėtis, kad jie neš naudą.
Kas dėl Sabonio ir Valančiūno žaidimo kartu? Galbūt čia pagaliau reiktų paklausyti viso pasaulio patarimų ir nustoti išradinėti dviratį? Krepšinyje tikri centrai nyksta ir tokių rinktinių kaip Italija, Vokietija ar Suomija sėkmės istorijos tą tik patvirtina.
Galų gale jokio dviračio neišrado ir Valančiūno NBA komandos. Jis ten žaidžia tiek, kiek nebūna taikinys gynyboje. Kai tik juo tampa, sėda ant suolo. JV nėra blogas žaidėjas, bet jis ir nėra mūsų ateities lyderis. Jis yra ir bus svarbus rinktinės žaidėjas, bet ne po 32 minutes per rungtynes. Kuo anksčiau tai supras suinteresuotos pusės, tuo bus geriau Lietuvos rinktinei.
Ar skauda dėl ankstyvo iškritimo iš Europos čempionato? Taip. Bet ar kažkas iš principo yra sugriuvę ir neteisingo Lietuvos krepšinyje? Čia aš sakau užtikrintą „ne“, bet savo kitokią (arba tokią pat) nuomonę galite išreikšti komentaruose.
Jonas Miklovas (Basketnews.lt)
