Evangelija pasakoja apie labai įdomų muitininko Zachiejaus susitikimą su Jėzumi. Zachiejus, būdamas mažo ūgio, įsiropštė į medį, kad pamatytų pro šalį praeinantį Galilėjos Mokytoją; Jėzus įvertino muitininko pastangas ir net apsilankė jo namuose (plg. Lk 19, 1–10).
Šis pasakojimas eilinį kartą primena, kaip Dievas mus labai myli. Jeigu Jėzus būtų tik smerkęs nuodėmę, bet neparodęs gailestingojo Dievo veido, Evangelijos žinia neturėtų to žavesio, kuriuo ji patraukia visus geros valios žmones.
Dievui esame brangūs; jis mus myli net tuomet, kai mes jo nemylime ir nuo jo bėgame. Jėzus skelbė, jog „danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio, negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“ (Lk 15, 7).
Apsilankydamas turtingo Jericho muitininko namuose, Jėzus nepabijojo, kad kai kas gali jo nesuprasti, ir ta proga pasakė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas <…>. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 9–10).
Kai mes klaidžiojame nuodėmės keliuose, mylintis Dievas įvairiais būdais mus kalbina. Pats efektyviausias prakalbinimas įvyksta per patiriamą kančią. Kol esame sveiki, materialiai apsirūpinę ir viskas gerai sekasi, mums gali atrodyti, kad Dievas nereikalingas. Kančiai pasibeldus į mūsų duris, staiga suvokiame, kad be Dievo žmogaus gyvenimas yra sunkiai pakeliamas.
. Tiesiog stebėtinas šio vyro didžiadvasiškumas.Kartais mums gali atrodyti, kad Dievo gailestingumas mus aplenkia. Ne kartą nutinka, kad maldaujame gerąjį Dievą išpildyti vieną ar kitą mūsų norą, o įvyksta visiškai kita; dažnai atrodo, tarsi Dievas mūsų prašymų negirdi. Šv. Augustinas primena: „Jei kas nors įvyksta ne taip, kaip buvome meldę, kantriai tai priimkime ir už viską dėkokime, nė kiek neabejodami, jog buvo naudingiau, kad išsipildytų Dievo, o ne mūsų valia.“
Mes esame linkę viską sverti trumpalaikėje perspektyvoje; čia ir dabar norime patirti Dievo įsikišimą, tačiau Dievas viską matuoja amžinybės perspektyva. Šitai labai taikliai įvardija apaštalas Paulius: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi (Ef 2, 4–5).
Todėl nesiliaukime dėkoję Dievui už jo gailestingąją meilę, kuri mus kreipia, kad vis labiau vertintume tai, kas pasitarnauja amžinai mūsų laimei. Kasdien teskamba iš mūsų širdžių psalmės žodžiai: „Tavo veido, Viešpatie, ieškau“ (Ps 28, 7).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
