Dalinkitės
Gegužės 3 d. kalbėdamas tarptautinėje konferencijoje Šušoje “Didžiosios Eurazijos geopolitikos formavimasis: Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas paskelbė, kad yra “tapęs Turkijos kariniu sąjungininku, Azerbaidžanas netiesiogiai tam tikru mastu tapo NATO [Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos] kariniu sąjungininku”.
Azerbaidžano vadovas pabrėžė, kad Baku tai padarė ne siekdamas narystės aljanse – ką nesėkmingai darė kiti regiono gyventojai, – bet sudarydamas dvišalius susitarimus su pagrindinėmis Vakarų šalimis.
“Tai yra, – tęsė Alijevas, – mes visada rinkomės praktinius žingsnius, o ne deklaracijas, kurios, kaip vėliau paaiškės, gali neduoti matomų rezultatų” (Mediamax.am, gegužės 4 d.).
Šie Azerbaidžano lyderio žodžiai, nes jie reiškia, kad jis laiko Azerbaidžaną Vakarų aljanso nariu, dar labiau įsiutins daugelį Maskvoje ir padidins spaudimą Kremliui politiškai bei kariniu būdu.
Baku parama Ukrainai, leidžiant suprasti, kad Azerbaidžano pastangos yra neatsiejama didesnių antirusiškų NATO ir Izraelio veiksmų dalis.
Jei, kaip atrodo tikėtina, Kremlius nuspręs, kad Maskva Pietų Kaukaze negali griežtai atsakyti, tai tik dar labiau įsiutins daugelį Maskvoje, nes bus pabrėžta, jog karas Ukrainoje sustiprino mažėjančią Rusijos įtaką ir galią į pietus nuo Kaukazo kalnų.
Dar prieš Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui 2022 m. vasario mėn. pradedant agresiją karą prieš Ukrainą, Azerbaidžanas gana akivaizdžiai rėmė Kijevą.
Likus penkioms savaitėms iki Maskvos veiksmų, Alijevas apsilankė Kijeve ir pasirašė bendrą deklaraciją, kuria abi šalys įsipareigojo “abipusiškai remti abiejų valstybių suverenumą ir teritorinį vientisumą jų tarptautiniu mastu pripažintose sienose” bei “būti pasirengusios intensyvinti bendradarbiavimą kovojant su hibridinėmis grėsmėmis ” (Kp.ua, 2022 m. sausio 14 d.; žr. EDM, 2022 m. sausio 25 d.; 2022 m. vasario 9 d.; Caliber.az, kovo 11 d.).
Maskva nebuvo patenkinta, tačiau bent jau suprato, kad Baku vargu ar gali kvestionuoti kurios nors šalies teritorinį vientisumą, atsižvelgiant į tai, jog daugiausia dėmesio skiria savo šalies gynybai. Tačiau per kelis mėnesius nuo to laiko Rusijos vyriausybė nerimavo dėl Azerbaidžano ginkluotės tiekimo Ukrainai (Vpoanalytics.com, balandžio 27 d.).
Šis Maskvos rūpestis kilo dar prieš Alijevo pareiškimą Šušoje. Mat pastaraisiais metais pasirodė pranešimų apie Azerbaidžano ginklų išvežimą į Ukrainą, įskaitant slaptą Baku “humanitarinę pagalbą” Ukrainai (Caliber.az, kovo 11 d.; Vpoanalytics.com, balandžio 27 d.).
O prieš dvi savaites Kijeve lankėsi didelė Azerbaidžano parlamento delegacija, kuri derino tolesnio karinio bendradarbiavimo detales.
Šis susitikimas suneramino kai kuriuos Maskvos veikėjus, nes vyko po Azerbaidžano susitikimų su gynybos pareigūnais Vašingtone. O po jų būta pranešimų apie Baku plečiamą bendradarbiavimą tiek su Turkija, tiek su Izraeliu.
Savo ruožtu galima tikėtis, kad šios dvi šalys, pasinaudodamos Azerbaidžanu, teiks pagalbą Kijevui, o tokie susitikimai gali atverti kelią tolesniam šių šalių ir Azerbaidžano bendradarbiavimui teikiant pagalbą Ukrainai (Kommersant, 2022 m. lapkričio 24 d.; Vpoanalytics.com, balandžio 7, 8 d.; Trend.az, balandžio 14 d.; Iarex.ru, gegužės 1 d.).
Tačiau tuo pat metu kylanti Rusijos gynybos pramonės komentatorių kritikos banga dėl Kremliaus nesugebėjimo ką nors padaryti greičiausiai privers Maskvą artimiausiomis dienomis, ypač po vakarykščio Alijevo pareiškimo, paskelbti aštrią kritiką dėl to, ką daro Azerbaidžanas ir jo partneriai.
Jei Maskva nepadarys nieko daugiau, išpuolių prieš V. Putino režimo politiką Azerbaidžano, Ukrainos ir Vakarų atžvilgiu nesumažės, tai gali paskatinti dar platesnio masto išpuolius prieš Kremliaus vadovybę.
Trumpai tariant, oficialioji Maskva turi nedaug gerų pasirinkimų: Jei ji nieko nedarys, atrodys silpna. Jei ji darys pareiškimus, kurie neturės poveikio, atrodys dar silpniau. Bet jei ji bandys daryti ką nors daugiau ir jai nepavyks, tai beveik neabejotinai turės dar didesnį neigiamą poveikį Maskvos pozicijai visame regione ir Kremliaus padėčiai Rusijos gynybos bendruomenėje, t. y. sektoriuje, kuris iki šiol buvo tarp stipriausių jo rėmėjų. d tokie Rusijos komentatoriai reikalauja, kad Kremlius pripažintų grėsmę, kurią kelia Baku veiksmai, ir imtųsi veiksmų prieš Azerbaidžaną, nepaisant to, ką tai gali reikšti Kaukazo regionui, nes tai susiję su kur kas didesniais Rusijos interesais (Dzen.ru, balandžio 23 d.).
Atsižvelgiant į sunkumus, su kuriais Rusijos pajėgos susiduria Ukrainoje, vis dėlto buvo galima pagrįstai tikėtis, kad Maskva užsipuls Azerbaidžaną už tai, kad šis tiesiogiai remia Ukrainą tiek tiekdamas savo ginkluotę ir energiją, tiek netiesiogiai – kaip ginklų iš NATO tranzito kelias.
Paul Goble, Eurasia Daily Monitor apžvalgininkas
