Dalinkitės
Šiandien visoje Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena, skirta prisiminti ir pagerbti nukentėjusiuosius nuo sovietų represijų. Būtent prieš 82 metus, birželio 14 d., Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą.
Pažymėdami 1941 m. birželio įvykius, Garliavos ugdymo įstaigų mokiniai ir vietos bendruomenė rinkosi į Krizių centro kiemelį. Čia vyko Tremtinių ir politinių kalinių metų bei Sąjūdžio 35-čio minėjimas. Jo metu įprasminti žmonių likimai, skaitant nužudytųjų ir ištremtųjų vardus.
„Šiandien dažnai skambės vardai, pavardės ir žodžiai – grįžo, negrįžo… Jie liudija patį tragiškiausią ir skaudžiausią mūsų tautos laikotarpį. Birželio 14-oji – tai diena, kalbanti apie labai skaudžias patirtis ir sakanti, kad tai istorija, kuri negali būti užmiršta. Mes visi turime iš kartos į kartą perduoti, kad tų žmonių auka, buvimas tuose ledynuose ir miškuose, iš tikro atvedė mus į kitą etapą – į Kovo 11-ąją, į Sąjūdžio metus ir mes vėl tapome laisvi ir nepriklausomi“, – kalbėjo meras V. Makūnas.
Meras kartu su vicemere Raminta Popoviene, tarybos narėmis Asta Ulinskaite ir Irena Marcinkevičiene, Garliavos apylinkių seniūnu Eimuntu Raugevičiu, Garliavos seniūno pavaduotoja Jūratė Seiliuvienė uždegė žvakes prie Krizių centro kiemelyje esančio paminklo tremtiniams ir čia niekintiems partizanams bei tremtinių kapo Jonučių kapinėse.
Lietuvos gyventojų trėmimai – tai tamsiausias mūsų istorijos tarpsnis. 1941 m. prasidėję masiniai trėmimai palietė beveik kiekvieną šeimą. Per savaitę į Komiją, Altajaus ir Krasnojarsko kraštus, Novosibirsko sritį ir Kazachstaną buvo ištremta apie 18 tūkst. mūsų krašto gyventojų. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1940–1953 m. iš mūsų šalies buvo ištremta 131 600 žmonių.
Tremtiniai buvo vežami krovininių traukinių vagonuose. Išvežti į Sibiro gilumą, jie turėjo dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų ir kitus sunkius fizinius darbus. Didžiuliame šaltyje patys statėsi namus. Dėl atšiauraus klimato, bado, antisanitarinių sąlygų sukeltų ligų žmonės tremtyje sirgo, daug jų mirė, o pirmiausia – vaikai. Į Lietuvą sugrįžo mažiau nei pusė 1941 m. tremtinių.
