„Veidrodėli, veidrodėli, ar viską iki šiol gerai dariau?“

Lietuvos
švietimo
padangėje
vėl
pakvipo
mokytojų
streiku.
Mokslo
metų
išvakarėse
didžiausia
šalies
profesinė
sąjunga
–
Lietuvos
švietimo
ir
mokslo
profesinė
sąjunga
(LŠMPS)
–
paskelbė,
kad
rugsėjo
4
d.
inicijuoja
Lietuvos
švietimo
ir
mokslo
šakos
kolektyvinės
sutarties
atnaujinimo
procedūrą.

Derybas
tikimasi
baigti
iki
spalio
pradžios,
kai
Vyriausybė
galutinai
sudėlios
2024
m.
valstybės
biudžeto
projektą.
Šis
terminas
yra
esminis,
nes,
norint
įgyvendinti
profesinės
sąjungos
reikalavimus,
kitų
metų
biudžete
reikia
suplanuoti
reikiamus
finansinius
išteklius.

Tačiau
į
situaciją
noriu
pažvelgti
kiek
kitokiu
aspektu
ir
iškelti
klausimą:
„Ar
Vyriausybė
ir
Švietimo,
mokslo
ir
sporto
ministerija
(ŠMSM)
yra
tinkamai
pasiruošusios
vertinti
profesinės
sąjungos
reikalavimus
ir
apsispręsti
dėl
jų?“

Į
šį
klausimą
aiškaus
atsakymo
negali
būti,
nes
Lietuvos
švietimo
sistemoje
metai
iš
metų
vyksta
paradoksalūs
procesai,
kuriuos
galima
pavadinti
uždaro
rato
sindromu.
Schema
gana
paprasta.
Pirmiausia
atsiranda
problema,
dėl
kurios
kyla
mokytojų
protestai.
Švietimo
valdžia
ima
problemą
spręsti
priimdama
naują
teisės
aktą
arba
keisdama
buvusį.

Situacija
nesikeičia
arba
keičiasi
nežymiai,
nes
nėra
kontrolės
mechanizmo
kaip
vykdomi
ką
tik
iškepti
teisės
aktai.
Tai
vėl
gimdo
problemą,
kurios
taisymo
ima
reikalauti
mokytojai.
Vėl
pradedami
ruošti
teisės
aktų
pakeitimai,
vėl
niekas
rimtai
nekontroliuoja
jų
vykdymo,
vėl
problema,
vėl
protestai
ir
t.t.
Žodžiu,
ratas
sukasi!

Pažvelkime,
kurias
švietimo
sistemos
problemas
siūlo
taisyti
LŠMPS,
keičiant
šakos
kolektyvinę
sutartį.
2019
m.
įvedus
etatinį
mokytojų
darbo
apmokėjimą,
išryškėjo
tam
tikri
šios
sistemos
trūkumai
ir
jas
profesinė
sąjunga
siūlo
taisyti.
Tačiau
ne
mažiau
problemų
sukuria
jau
galiojančių
teisės
aktų
nesilaikymas.
Su
retomis
išimtimis
visose
mokyklose
yra
nepaskirstoma
dalis
etatų,
taip
neapmokant
dalies
mokytojų
dirbamų
darbų.

Neretai
pasitaiko,
kad
700
ir
daugiau
metinių
kontaktinių
valandų
dirbantiems
pradinių
klasių
mokytojams
nėra
suformuojamas
pilnas
etatas,
nors
to
reikalauja
ŠMSM
ministro
įsakymas.
Dar
dažniau
pasitaiko,
kad
etatu
progimnazijoje,
pagrindinėje
mokykloje
ar
gimnazijoje
dirbančiam
mokytojui
yra
nustatytos
daugiau
nei
888
metinės
kontaktinės
valandos,
nors
tokia
maksimali
tiesioginio
darbo
su
mokiniais
valandų
riba
yra
nustatyta
darbo
apmokėjimo
įstatyme.

Švietimo
priežiūrą
vykdančioms
institucijoms
bent
kiek
griežčiau
pažiūrėjus
į
išvardytus
prasilenkimus
su
teisės
aktų
reikalavimais,
aiškiau
matytume,
kur
link
reikia
tobulinti
mokytojų
darbo
apmokėjimo
sistemą.

Nemažų
problemų
yra
finansuojant
ikimokyklinio
ugdymo
programas
vykdančias
įstaigas
bei
švietimo
pagalbą
teikiančius
specialistus.
Nors
tiek
viena,
tiek
kita
priskiriama
prie
savarankiškų
savivaldos
funkcijų,
tačiau
liūto
dalį
reikalingų
finansų
Vyriausybė
skiria
kaip
tikslinę
dotaciją.
Savivaldybėms
tam,
kad
šios
švietimo
sistemos
sritys
tinkamai
funkcionuotų,
tereikia
nedidele
dalimi
prisidėti
prie
jų
finansavimo.

Deja,
situacija
yra
prasta.
Nemaža
dalis
savivaldybių
ne
tik,
kad
neskiria
savo
biudžeto
lėšų,
reikalingų
efektyviai
švietimo
pagalbai
organizuoti,
bet
ir
apskritai
bando
išsiversti
tik
su
Vyriausybės
skiriamomis
dotacijomis.
Ir
taip
besielgdamos
savivaldybės,
Lietuvos
savivaldybių
asociacijos
lūpomis,
kaltina
ŠMSM
ir
Vyriausybę
chroniškai
trūkstant
lėšų
švietimo
pagalbos
mokiniams
teikimui.

Supuvusi
vyšnia
ant
šio
neskanaus
torto
yra
tai,
kad
praeitų
metų
pabaigoje
savivaldybės
į
valstybės
biudžetą
grąžino
3,3
mln.
eurų
nepanaudotų
lėšų
švietimo
pagalbai
organizuoti!
Labai
panaši
situacija
ir
ikimokyklinio
ugdymo
finansavime.

Nenorėdamos
prisidėti
prie
šios
savarankiškos
funkcijos
įgyvendinimo,
pačios
savivaldybės
bei
jų
skatinami
įstaigų
vadovai
apeidinėja
teisės
aktų
reikalavimus,
žūtbūt
besistengiant
taupyti
pinigus
tiek
vaikų,
tiek
darbuotojų
sąskaita.

Taip
darželiuose
atsiranda
didesnis
nei
leidžia
higienos
normos
vaikų
skaičius
grupėse,
jose
neužtikrinamas
reikalingas
darbuotojų
skaičius,
ikimokyklinio
ugdymo
mokytojams
neskiriamos
nekontaktinės
valandos,
kurių
nuo
šio
rugsėjo
dar
padaugės.
Ypač
masiškai
tai
yra
daroma
vasarą,
dažnai
tiesiog
meluojant
mokytojams
apie
tai,
kad
šiltuoju
metų
laiku
dalis
teisės
aktų
tiesiog
negalioja.

Ne
vienerius
metus
profesinės
sąjungos
reikalauja
priimti
sprendimus,
kurie
leistų
sumažinti
maksimalų
mokinių
skaičių
klasėse.
Tačiau
šiai
dienai
ir
dabar
galiojantys
teisės
aktai,
numatantys
daugiausia
24
mokinius
I
–
IV
bei
30
mokinių
V
–
XII
klasėse,
nėra
vykdomi.
Visos
nacionalinės
Lietuvos
vyrų
krepšinio
komandos
žaidėjų
rankų
ir
kojų
pirštų
neužtektų
suskaičiuoti
klasių,
kuriose
faktiškai
mokosi
daugiau
mokinių
nei
tai
numato
Vyriausybės
nutarimas.

Bjaurų
šios
situacijos
kvapelį
sustiprina
faktiškai
įteisinta
apgaulės
schema.
Ministerijos
sukurtoje
bei
administruojamoje
Švietimo
valdymo
informacinėje
sistemoje
(ŠVIS)
nerasime
įregistruotos
nė
vienos
didesnės
nei
leidžiama
klasės.
Tačiau
mokyklose
rasime
po
25
–
27
pradinėse
ir
31
–
33
vaikus
vyresnėse
klasėse.

Šia
„gudravimo“
schema
sumedžiojami
du
pastipę
zuikiai
–
per
didelę
klasę
turinti
mokykla
gauna
lėšas
finansuoti
neegzistuojantį
klasės
komplektą,
o
didelėje
klasėje
mokytojui
pabloginamos
darbo
sąlygos.
Ir
visa
tai
daroma
tuo
metu,
kai
nei
bendrojo
ugdymo
mokyklų
finansavimo
tvarka,
nei
Vyriausybės
nutarimas
dėl
mokyklų
tinklo
formavimo
taisyklių
netrukdo
savivaldybėms
savarankiškai
priimti
sprendimus
dėl
mažesnių
klasių
formavimo.

Taip,
neturint
didelių
papildomų
išlaidų,
galima
būtų
pagerinti
mokinių
ugdymosi
bei
mokytojų
darbo
sąlygas.
Deja,
nuolat
dėl
savo
savarankiškumo
ribojimo
virkaujančios
savivaldybės,
neranda
savyje
politinės
drąsos
savarankiškai
priimti
sprendimus,
kuriais
būtų
mažinamas
mokinių
skaičius
klasėse.

Taigi,
rugsėjo
4
d.,
gavus
LŠMPS
siūlymus
keisti
Lietuvos
švietimo
ir
mokslo
šakos
kolektyvinę
sutartį,
ŠMSM
ministrui
Gintautui
Jakštui,
kartu
su
gausiu
būriu
savo
darbuotojų,
vertėtų
pažiūrėti
į
veidrodį
ir
sąžiningai
atsakyti
į
klausimą:
„Ar
esame
viską
padarę,
kad
būtų
tinkamai
įgyvendinti
dabar
galiojantys
teisės
aktais?“
Ir
tik
sąžiningai,
žiūrint
sau
patiems
į
akis,
atsakius,
imtis
vertinti
LŠMPS
siūlymus
dėl
kolektyvinės
sutarties.
Tada
ir
susitarti
bus
lengviau,
ir
susitarimais
pasiekti
pokyčiai
realiais
pagerins
situaciją
Lietuvos
švietime.