Dalinkitės
Jėzus,
skelbdamas
Dievo
karalystės
Evangeliją,
dažnai
vartodavo
palyginimus;
jie
padėdavo
žmonėms
suprasti
jo
skelbiamas
tiesas.
Vienas
iš
pačių
brangiausių
Jėzaus
palyginimų
yra
apie
žmones,
pašauktus
į
Viešpaties
vynuogyną:
vieni
buvo
pašaukti
ankstų
rytą,
kiti
vidurdienį,
o
kai
kurie
net
baigiantis
dienai.
Šeimininkas
visiems
buvo
pažadėjęs
užmokestį
po
denarą.
Anksčiausiai
atėjusieji
į
vynuogyną
pasipiktino,
kad
jie
buvo
sulyginti
su
vėliausiai
atėjusiais
į
darbą.
Vynuogyno
šeimininkas
paaiškino:
„Aš
noriu
ir
šitam
paskutiniam
duoti
tiek,
kiek
tau.
Nejaugi
man
nevalia
tvarkyti
savo
reikalų,
kaip
noriu?!
Ar
todėl
šnairuoji,
kad
aš
geras?!“
(Mt
20,
14–15).
Baigdamas
pasakoti
palyginimą,
Jėzus
pasakė:
„Taip
paskutinieji
bus
pirmi,
o
pirmieji
–
paskutiniai“
(Mt
20,
16).
Iš
tikrųjų,
ne
visi
pirmieji
bus
paskutiniai,
o
paskutiniai
–
pirmieji;
tai
priklausys
nuo
pačių
pašauktųjų
atsiliepimo
ir
ištikimybės
sekant
paskui
Kristų.
Dievo
vynuogynas
yra
jo
sukurtas
pasaulis.
Visi
esame
gavę
gyvybės
dovaną,
visi
esame
pašaukti
darbuotis
ir
gauti
atlygį
–
amžinąjį
gyvenimą.
Nors
Dievas
visus
šaukia
pas
save,
bet
ne
visi
atsiliepia;
kai
kurie
atsiliepia
kad
ir
pavėluotai.
Evangelijoje
pasakojama,
kaip
Jėzus
rinkosi
savo
mokinius:
„Vaikščiodamas
palei
Galilėjos
ežerą,
Jėzus
pamatė
du
brolius
–
Simoną,
vadinamą
Petru,
ir
jo
brolį
Andriejų
–
metančius
tinklą
į
ežerą;
mat
buvo
žvejai.
Jis
tarė:
„Eikite
paskui
mane!
Aš
padarysiu
jus
žmonių
žvejais“.
Tuodu
tuojau
paliko
tinklus
ir
nuėjo
su
juo.
Paėjėjęs
toliau,
Jėzus
pamatė
kitus
du
brolius
–
Zebediejaus
sūnų
Jokūbą
ir
jo
brolį
Joną.
Jis
ir
tuos
pašaukė.
Jie,
tučtuojau
palikę
valtį
ir
tėvą,
nuėjo
su
juo“
(Mt
4,
18–22).
Šie
pašauktieji
ištikimai
sekė
paskui
Jėzų
ir
po
jo
įžengimo
į
dangų
būrė
tikinčiųjų
bendruomenę
Bažnyčią
ir
jai
vadovavo.
Evangelijoje
randame
ir
kitokį
pavyzdį.
Kai
Jėzus
buvo
nukryžiuotas,
šalia
jo
buvo
nukryžiuoti
du
plėšikai.
„Vienas
iš
nukryžiuotųjų
nusikaltėlių
ėmė
įžeidinėti
Jėzų.
Antrasis
sudraudė
jį:
„Ir
Dievo
tu
nebijai,
kentėdamas
tą
pačią
bausmę
Juk
mudu
teisingai
gavome,
ko
mūsų
darbai
verti,
o
šitas
nieko
blogo
nėra
padaręs“.
Ir
jis
tarė:
„Jėzau,
prisimink
mane,
kai
ateisi
į
savo
karalystę!“
Jėzus
jam
atsakė:
„Iš
tiesų
sakau
tau:
šiandien
su
manimi
būsi
rojuje“
(Lk
23,
39–41).
Dievas
neverčia
mus
tapti
jo
draugais,
bet
tik
kviečia;
jam
reikalingi
ne
vergai,
bet
laisvi
žmonės,
apsisprendę
eiti
jo
rodomu
keliu.
Dauguma
mūsų
buvome
pašaukti
į
Dievo
vynuogyną
Krikšto
dieną.
Tolesniame
mūsų
gyvenime
buvo
visko:
šviesių
akimirkų,
kai
nuoširdžiai
bendravome
su
Dievu,
ir
tamsių
momentų,
kai
nusidėdavome
ir
Dievą
beveik
pamiršdavome.
Kai
kurie
pakrikštytieji,
deja,
neišsaugo
ištikimybės
Dievui
ir
tampa
net
ateistais.
Jėzaus
žodžiais
tariant,
šie
pirmieji
tampa
paskutiniais.
Tačiau
daug
gerų
Jėzaus
sekėjų
į
Dievo
vynuogyną
atėjo
pavėluotai.
Galbūt
jie
augo
nereligingoje
šeimoje
ir
jų
jaunystės
metais
niekas
nepasirūpino
jų
dvasiniu
gyvenimu.
Bet
vėliau
jie
sutiko
gerų
krikščionių,
kurių
pavyzdys
bei
geras
žodis
parodė
jiems
Jėzų,
ir
jie
pradėjo
juo
sekti.
Tokių
žmonių
turime
net
kanonizuotų
šventųjų
tarpe.
Šv.
Monikai
reikėjo
ilgai
melstis,
kol
sūnus
Augustinas
tapo
ištikimu
Jėzaus
sekėju,
Bažnyčios
ganytoju
ir
šventuoju.
Dievo
žodis
šį
sekmadienį
kviečia
pasitikrinti,
kokie
mes
esame
Kristaus
vynuogyno
darbininkai.
Ar
atsilaikome
sekuliaraus
pasaulio
įtakai
vertinti
ne
tikėjimą,
bet
gerą
medžiaginį
gyvenimą
bei
pramogas?
Dėkokime
Dievui,
jei
galime
atsakyti:
taip,
atsilaikome
ir
Dievą
mylime
labiau
už
viską.
Kardinolas
Sigitas
Tamkevičius
