Europos Parlamentas (EP) didele balsų persvara (442 iš 666) priėmė rezoliuciją dėl tęstinės ES paramos Ukrainai praėjus trims plataus masto agresijos metams. Kaip buvo galima tikėtis, iš lietuvių susilaikė mizoginijos išpuoliais pasižymėjęs P. Gražulis, o visai nedalyvavo V. Tomaševskis.
Rezoliucija yra svarbi sparčiai kintančiomis geopolitinėmis aplinkybėmis, kai JAV parama Ukrainai nebėra garantuota. EP išreiškė įsitikinimą, jog šiomis sąlygomis ES turi tapti pagrindine strategine Ukrainos sąjungininke.
Viena vertus, rezoliucijoje kritikuojamas Trumpo administracijos spaudimas Ukrainai ir rusijos appeasemento politika. Kita vertus, sveikinamas JAV ir Ukrainos susitarimas siekti 30 dienų paliaubų bei JAV sprendimas atnaujinti paramą Ukrainai. Tačiau pabrėžiama, kad paliaubos gali būti veiksmingos tik jeigu agresorė su jomis sutiks ir nustos pulti Ukrainą.
Tokios rezoliucijos rengimas reikalauja didžiulių kolektyvinių pastangų – nuo sutarimo politinėse grupėse iki derybų tarp jų atstovų. Kadangi jos tekstui reikia plataus politinio konsensuso, nebūtinai visi pasiūlymai atsiduria galutiniame variante. Todėl džiaugiuosi, kad dauguma mano teiktų siūlymų rado savo vietą priimtoje rezoliucijoje.
Pirma, konstatuojant, kad teisinga ir tvari taika galima tik jos sąlygoms atitinkant tarptautinę teisę, buvo įtraukta visiško Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimo sąlyga. Žinoma, kitos sąlygos yra reparacijos Ukrainai, atsakomybė už agresiją ir tikrai patikimos Ukrainos saugumo garantijos.
Antra, pavyko įtraukti punktą apie NATO įsipareigojimą priimti Ukrainą ir laikytis atvirų durų politikos, pagal kurią rusija negali užkirsti kelio Ukrainos stojimui į Aljansą. Visi mes suprantame, kad jokių kitų veiksmingų Ukrainos saugumo garantijų, išskyrus kolektyvinę gynybą (o tai ir yra NATO), niekas neišras.
Trečia, įtrauktas konstatavimas, kad Baltarusija taip pat įvykdė agresijos aktą prieš Ukrainą leisdama iš savo teritorijos rusijai pulti.
Ketvirta, remiant specialaus tribunolo agresijai prieš Ukrainą idėją įtraukta sąlyga, kad šio tribunolo jurisdikcija apimtų visą rusijos ir Baltarusijos vadovybę, atsakingą už agresiją. Tokia sąlyga būtina, kad atsakomybės neišvengtų lukašenka (nes dažnai pamirštamas jo vaidmuo agresijoje), kad jos neišvengtų putinas (nes yra nuogąstavimų, jog į tribunolo jurisdikciją gali nepatekti pagal tarptautinę teisę imunitetus turintys valstybės vadovas, vyriausybės vadovas ir užsienio reikalų ministras – kad to nebūtų, tribunolas turi būti grindžiamas ne Ukrainos nacionaline, o tarptautine jurisdikcija), kad atsakomybės neišvengtų rusijos “konstitucinio teismo teisėjai”, leidę įvykdyti penkių Ukrainos teritorijos dalių aneksiją (todėl ir nurodoma ne tik politinė ir karinė, bet visa rusijos vadovybė).
Visa rezoliucija gavosi labai gera. Ir ji gali pasitarnauti kaip geras pagrindas kitoms ES institucijoms ir valstybėms narėms atsispirti sprendimams, kurie nebūtų grindžiami tarptautine teise ir teisingumu, taigi, nesudarytų prielaidų teisingai ir tvariai taikai. Ir, žinoma, ji skatina kuo greičiau integruoti Ukrainą į ES.
