Dalinkitės
Prieš savo kančią ir mirtį Jėzus su mokiniais valgė vakarienę, kurios metu įsteigė nekruvinąją auką – Eucharistiją ir ta proga pasakė mokiniams daug svarbių dalykų. Vienas iš svarbiausių buvo įsakymas mylėti: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35).
Išskirtinio dėmesio verti Jėzaus žodžiai, kuriais jis apibūdino patį save: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).
Mes gyvename demokratiniame pasaulyje, kur kiekvienas žmogus turi teisę eiti savo pasirinktu keliu ir net bandyti kitus žmones vesti paskui save. Žmonės kuria politines partijas, o jų programos rodo kitiems kelią, kuriuo kviečiami eiti. Mes įtikinėjami, kad tuo keliu eidami tapsime laimingiausiais žmonėmis.
Eidami per gyvenimą savo pasirinktu keliu, mes bandome pasiekti kažkokį mums svarbų tikslą – gal žmonių teikiamą garbę, gal saugų materialinį gyvenimą, gal valdžios galią kitus valdyti, o gal galimybę tiesiog mėgautis gyvenimu. Tačiau žmogaus pasirinktas kelias gali nuvesti ir į klystkelius, ir vietoj įsivaizduotos laimės kartais atsiduriama už grotų ir, kas blogiausia, rizikuojama prarasti Dievo draugystę – amžinąjį gyvenimą. Kad taip neatsitiktų, Senajame Įstatyme Dievas paliko aiškius kelio ženklus – Dekalogą, kurio laikantis saugiai einama į tikslą.
Jėzus Kristus neatmetė Dekalogo, bet pasakė: „Aš esu kelias.“ Jėzaus palikto kelio gairės yra jo skelbtoji Evangelija. Jėzus pažadėjo: „Einu jums vietos paruošti! Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 2–3). Jėzus tampa mūsų keliu tuomet, kai ištikimai laikomės jo paskelbtos Evangelijos.
Mes, lietuviai, turėjome labai skaudžią 50 metų okupacijos patirtį, kai buvome pavergti ir kasdien girdėjome melą, bandžiusį įtikinti, jog esame laimingiausi planetos žmonės. Nieko nėra baisiau žmogaus gyvenime, kaip gyventi mele. Šiandien esame laisvi; mus pasiekia aibė informacijos, ir ne kartą sunku susigaudyti, kur yra tiesa, o kur melagienos. Melas yra labai pavojingas, nes turi galią pavergti žmogų; šitai akivaizdžiai matome dabartinėje Rusijoje.
„Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31–32). Piloto teisme jis kalbėjo: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 37). Paskutinės Vakarienės kambaryje
Jėzus save pavadino: „Aš esu tiesa.“ Kai įsileidžiame Jėzų į savo gyvenimą, įsileidžiame amžinąją tiesą, kuri žmogų visiškai išlaisvina.
Visi mes trokštame būti laimingi ir tokie jaučiamės tuomet, kai išsipildo mūsų troškimai ir mus aplenkia kančios kryžius. Tačiau ne visuomet pasiekiame tai, ko norime; juo labiau nepasiseka išvengti sunkumų bei kančios.
Jėzus Kristus apie save pasakė: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Tik užmezgę rimtą draugystę su Jėzumi, mes galime pasiekti gyvenimo pilnatvę. Jėzus moko atsakingai naudotis laisve, skirti pelus nuo grūdų, padeda džiaugtis gyvenimu net tuomet, kai aplanko koks nors kryžius. Dievo gailestingumo apaštalė šv. Faustina itin daug kentėjo, bet Jėzaus artumoje jautėsi labai laiminga.
Maldoje patyrinėkime, ar Jėzus yra mūsų kelias, kuriuo einame, tiesa, kuri šviečia, ir gyvenimas, kuriuo džiaugiamės.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
