Kai socialiniai inžinieriai pristato savo pseudomokslinius pareiškimus visuomenei, dažniausiai jie daro ne šiaip atsitiktines faktines klaidas, bet 180 laipsnių apsuka realybę. Tai realybės inversija – psichologinis asmeninių savybių projektavimas ant politinių oponentų.
Šis straipsnis pateiks pavyzdžių kaip realybės inversijos metodas atrodo COVID kontekste:
Realybės inversijos taktika nr.1.
Apkaltinti nepaskiepytuosius „platinant COVID“ ir kuriant naujas grėsmę keliančias atmainas (visame pasaulyje, nuo Lietuvos iki JAV vartojamas „nepaskiepytųjų pandemijos terminas), nors daug labiau tikėtina, jog naujos, vakcinoms atsparios viruso atmainos susiformuos ir bus paskleistos paskiepytų organizmų.
Realybė: citata iš mokslinio žurnalo PLOS Biology:
„Vakcinos, kurios leidžia organizmui persirgti ligą, bet tebeleidžia ją platinti, leidžia toms pačioms pavojingoms atmainoms cirkuliuoti populiacijoje <…> nuo ligos saugančios vakcinos, nesustabdančios viruso plitimo, sukuria sąlygas, skatinančias naujų atmainų atsiradimą, galinčių sukelti dar sunkesnę ligą.“
Apversta realybė: Atkreipkite dėmesį į frazę „US Officials fear“ (JAV pareigūnai baiminasi) – variaciją gudraus ir subtilaus „ekspertai sako“ posakio, leidžiančio žiniasklaidai skleisti nepagrįstus ir spekuliatyvius teiginius kaip faktus, slepiantis už mistiško ir neapibrėžto „ekspertų“ autoriteto.
Realybės inversijos taktika nr.2.
Apkaltinti politinės galios neturinčius, paprastus neskiepytus piliečius „privedant šalį prie karantino“, kai ne jie, o valdančios sveikatos institucijos įveda tokį teisinį režimą. Tai yra aukos kaltinimo taktikos atmaina. Taktikos, kuriai valdantysis elitas karštai nepritaria – nebent kai tai tampa patogi priemonė kurti jų naratyvui.
Realybė: Valdžia pristato du variantus: karantiną, kurio visi nenori, ir subtilesnes laisvę ribojančias priemones (pvz. galimybių pasą), kuris leis išvengti „blogiausio scenarijaus.“ Jie apgauna visuomenę, leisdama jai rinktis iš jau nuspręstų variantų ir užverianti duris bet kokiai diskusijai dėl alternatyvų. Tokių kaip, tarkime, Švedijos pandemijos valdymo modelis. Taip valdžia sukuria apgaulingą įspūdį, kad ji „neturi jokio kito pasirinkimo“ ir permeta atsakomybę dėl tokios „padėties“ ant nepasiskiepijusių.
Apversta realybė:
Realybės inversijos taktika nr.3.
Apkaltinti valdžios COVID politiką kritikuojančius žmones gąsdinant visuomenę nebūtais dalykais ir per baimę skleidžiant anti-karatino, anti-privalomo vakcinavimo naratyvą, kai tuo tarpu pati valdžia skleidžia savo naratyvą įbaugindama žmones.
Realybė: Galite užmesti akį į šį straipsnį iš The Telegraph, kuriame kalbinti mokslininkai pripažįsta, jog jų naudotos pandemijos valdymo priemonės buvo neetiškos ir totalitarinės. Taip pat nepamirškime, jog, kaip pripažino Izraelio sveikatos ministras, skiepų pasai yra spaudimo priemonė skiepytis – vienintelė jų paskirtis yra gąsdinti žmones darbo ir socialinio gyvenimo praradimu, kad šie elgtųsi taip kaip valdžia iš jų tikisi.
Apversta realybė: Straipsnis iš NPR yra geras to pavyzdys. Aktyvistai kaltinami už tai, kad jie naudoja viešai prieinamus neigiamų reakcijų į vakciną duomenis, kurie, tikėtina, yra daug rečiau pranešami nei turėtų.
Realybės inversijos taktika nr.4.
Įžeidinėti paprastus piliečius už realų arba įtariamą nepaklusimą pandemijos kontrolės priemonėms, kai tuo tarpu pats elitas šias priemones ignoruoja.
Realybė: Reguliariai pasitaiko įrodymų, kaip karantino politiką formuojantys asmenys nesilaiko savo pačių priimtų sprendimų. Kaip pavyzdį galime pateikti JAV Atstovų Rūmų pirmininkės surengtą lėšų rinkimo renginį, kuriame visi dalyviai sėdėjo vienas prie kito, nesilaikydami atstumų, kai tuo tarpu aptarnaujantis personalas turėjo dėvėti kaukes. Nancy Pelosi griežtai palaiko kaukių dėvėjimo reikalaujančius įstatymus: tokį ji įvedė ir pačiuose Atstovų Rūmuose, tačiau ne kartą buvo užfiksuota pažeidžianti savo pačios įvestas taisykles.
Tai pat vertėtų paminėti Lietuvos žmonėms metamą kaltinimą, jog mes negalime pandemijos valdyti kaip skandinavai, nes ten „žmonės sąmoningesni.“ Teiginys, žinoma, yra niekaip nepagrindžiamas ir nesunkiai paneigiamas bet kurio žmogaus, apsilankančio Skandinavijos miestuose. Dauguma žmonių ir ten viešose vietoje nedėvi kaukių, nepaisant rekomendacijų. Geresni ten ne žmonės, o valdžios požiūris į juos.
Apversta realybė: Kaip rašoma šiame The Atlantic straipsnyje, kaukių nedėvėjimas yra Trumpo rėmėjų problema:
„Kai Trumpas šaiposi iš kaukes dėvinčių žmonių ir mato jas kaip jam priešišką politinį pareiškimą, nenuostabu, kad dalis amerikiečių griežtai atsisako jas dėvėti. Kaukes nedėvintys žmonės dažniau linkę būti politiškai konservatyvūs: grėsminga tendencija, turint omeny, kad koronaviruso atvejai ir hospitalizacijos greičiau kyla dalyje respublikonų valdomų valstijų – tų pačių valstijų, kuriose kaukių dėvėjimo prievolės turbūt nebus.“
Realybės inversijos taktika nr.5.
Pažeisti konstitucines pilietines laisves tuo pat metu apsimetant, kad laisvių ribojimai kažkokiu tai būdu jas apsaugo.
Realybė: Kaip pavyzdį galime pasitelkti Amerikos Pilietinių Laisvių Sąjungos (ACLU) teiginius. Pirma, iš 2008-ųjų:
„Joks žmogus neturi būti verčiamas skiepytis prieš jo ar jos valią, tiek dėl konstitucinės laisvės atsisakyti gydymo, tiek dėl pragmatinių sumetimų, turint omeny, kad priverstinė vakcinacija atgrasys dalį žmonių nuo medicininės pagalbos siekimo, kada jiems jos iš tikrųjų reikės.“
Apversta realybė: Na, ir iš 2021-ųjų:
„Toli gražu jų nepažeisdamas, priverstinis vakcinavimas saugo ir stiprina mūsų pilietines laisves. Jis apsaugo pačius pažeidžiamiausius mūsų visuomenės narius, žmones su negalia, su silpna imunine sistema, vaikus, kurie dar per jauni skiepytis ir rasines mažumas, smarkiausiai pakirstas COVID pandemijos.“
Realybės inversijos taktika nr.6.
Kaltinti asmenis, protestuojančius prieš esamą pandemijos valdymo politiką, esą šie siekia tik asmeninės naudos ir išnaudoja kilusią krizę savanaudiškiems tikslams (valdžios siekis, matomumas, knygų pardavimas, t..t.) arba piktavaliams tikslams (antidemokratinė, prorusiška veikla).
Realybė: Tokių pasisakymų tikslas yra akivaizdus – įtikinti visuomenę, jog su opozicija kalbėtis nėra jokio reikalo (ji juk neracionali, proto balsas jai nesuvokiamas), arba pavojinga, nes taip valdžia rizikuoja legitimizuoti „dezinformaciją.“ Valdančiosios koalicijos išėjimas iš Seimo salės, joje pasirodžius Rimui Jankūnui ir Ignui Vėgelei yra iškalbingas tokios taktikos įrodymas.
Apversta realybė: Po rugpjūčio 10-osios mitingo ir paskui vykusių riaušių, buvo suskubta kaltinti mitingo dalyvius ir jame pasisakiusius žmones „aistrų kurstymu“, kas iš tikrųjų tėra nepritarimas valdžios vykdomai politikai. Andriaus Kubiliaus Facebook įrašas turbūt išaiškingiausias to pavyzdys. Jame metama kaltė visiems prisidėjusiems prie mitingo ar vos puoselėjančius valdančiajai daugumai priešiškus sentimentus:
„Didžiosios „demokratės“, vasiliauskaitės ar lago, pačios save pastatė į moralinį užribį, nes lygiai taip pat prisidėjo prie riaušių: kaitinti minios aistras didelių gabumų nereikia, už tokias pasekmes prisiimti asmeninę atsakomybę ir bent jau sužeistų policininkų atsiprašyti – tam reikia paprasčiausios žmogiškos sąžinės. <…> Neapykantos sėklas šiai valdžiai, Vyriausybei, Seimui, laisvai žiniasklaidai nuo pat šių metų pradžios nesirinkdamas žodžių gausiai sėjo Ramūnas Karbauskis ir jo ištikima ginklanešė Agnė Širinskienė.“
