Šiandien minimos Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga* nusprendžiau pasekti jums pasaką. Ne, ne lietuvių liaudies, o korėjiečių. Nepretenduoju į tikslų atpasakojimą, bet istorija maždaug tokia: tėvas, visą gyvenimą sunkiai dirbęs, kad išleistų sūnų į mokslus (korėjiečių pasakose įdomiai nupasakojamas 3 metų trukmės mokslas, kurio metu mokiniai kasmet išmokdavo 2 000 naujų hieroglifų), pasitinka iš Seulo grįžusį absolventą ant namų slenksčio.
„Prieš įžengdamas į namus, sūnau, nusilenk man žemai ir nuolankiai padėkok už visą tai, ką tau suteikiau“. Tačiau diplomuotas atžala atsako, kad tėvas jam ne malonę daręs, o atlikęs būtiną pareigą. Tėvukas įširsta, prikulia (!) akiplėšą, pareiškia atimantis šio teisę į palikimą, išvaro iš namų ir dar kreipiasi į teismą, kad šis iš nedėkingojo priteistų gimdytojo patirtas išlaidas.
Bylą pasakoje išnagrinėjęs teisėjas priima maždaug tokį sprendimą: geras tėvas neturi kito pasirinkimo, kaip tik dėti visas pastangas ir lėšas į savo palikuonių gerovės užtikrinimą. Jei gimdytojas šios pareigos vengia, jis turi būti baudžiamas turto paėmimu atžalos naudai. Jei tėvas savo pareigas pavyzdingai vykdo, jo vaiko gyvenimo pasiekimai tampa geriausiu atlygiu ir padėka. Todėl ūmusis bočius privalo atsiprašyti nuskriausto sūnaus, priimti jį atgal šeimon ir didžiuotis užauginęs tokį išmintingą žmogų.
Kiek netikėtas posūkis, ar ne? Mūsų pasakose nieko panašaus nerastume. Galbūt todėl, kad tradiciškai esame išugdyti vaikų ir tėvų interesų sankirtas a priori vertinti tėvų interesų viršenybės požiūriu. Tačiau korėjiečių liaudies išmintis stebėtinai tiksliai susišaukia su pastarojo šimtmečio tarptautinės ir liberalių demokratijų konstitucinės teisės požiūriu į vaikų teises.
Demokratija neįmanoma be pilietinės visuomenės, o ši neturėtų ateities, jeigu joje nebūtų gerbiami vaiko interesai. Taip šias konstitucines vertybes pernai išaiškino Konstitucinis Teismas, ko gero, pirmoje per savo veiklos istoriją byloje apie vaikų teises. Todėl KT pabrėžė, jog vaikystė Konstitucijoje yra įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama (taigi – prioritetinė) konstitucinė vertybė. Iš to kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas, reiškiantis, kad jiems (vaiko interesams) turi būti teikiama pirmenybė kolizijos su kitomis konstitucinėmis vertybėmis atveju. Valstybė negali sudaryti prielaidų tuos interesus pažeisti.
Kaip šis konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas pritaikomas praktikoje? Pirmiausiai jis reiškia, kad Lietuvos vaiko teisių apsaugos tarnybos pagal Konstituciją gali turėti plačius įgaliojimus. Pavyzdžiui, Konstitucijos 38 straipsnis nustato tėvų teisę ir pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Todėl, jei “auklėjant” vaiką prieš jį vartojamas smurtas, jei jo “:auklėjimu” ugdoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta arba diskriminacija, brukama dezinformacija (šių nusikalstamų veikų sąrašą paėmiau iš kito Konstitucijos straipsnio), valstybė ne tik gali, bet ir privalo įsikišti apsaugodama besiformuojančią asmenybę nuo tokios įtakos.
Toks “auklėjimas” niekaip nedera su pilietinės visuomenės ir demokratijos vertybėmis.Tėvų asmeniniai įsitikinimai, paprastai tokiais atvejais prisimenamos „tradicinės vertybės“ ar net apeliavimas į žodžio laisvę negali būti laikomi tinkamais argumentais prieš vaiko interesus ginantį valstybės įsikišimą. Konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas taip pat turėtų nugalėti, kai politikai kartas nuo karto ginčijasi dėl fizinių bausmių pateisinimo, priimant sprendimus dėl valstybės paramos vaikams ar švietimo politikos.
Iš istorijos ir kitų valstybių pavyzdžių matome, kad tėvų interesų viršenybė vaikus neretai linkusi nuasmeninti ir traktuoti kaip jų gimdytojų socialinių ir ekonominių interesų įrankį. Tai lemia visuomenės konservatyvumą, ekonominę bei socialinę inerciją. Tuo pat metu visuomenės, kurioms būdingas vadinamasis vaikų kultas (Pietų Korėja, Šiaurės ir Skandinavijos šalys), priešingai, pasižymi dinamiška progresyvia raida. Turbūt taip iš dalies yra dėl to, kad laisvės, pagarbos ir savarankiškumo dvasia išauklėtos asmenybės turi didesnį potencialą inovacijoms ir stimulą kurti gerovę kitiems. Dėl to verta ginti vaikus ir švęsti jų teises.
*Birželio 1-osios kaip Tarptautinės vaikų gynimo dienos ištakos kildinamos iš 1949 m. Maskvoje įvykusio Tarptautinės demokratinės moterų federacijos kongreso, įtvirtinusio šią iniciatyvą. Jei jums nepatinka ši proga, galite rinktis lapkričio 20-ąją pažymimą Vaikų dieną. Tą dieną 1959 m. JT priėmė Vaikų teisių deklaraciją, o 1989 m. – Vaikų teisių konvenciją. Arba švęskite bet kada – pavartę kalendorių ar paieškoję internete netruksite įsitikinti, kad Vaikų diena įvairiose šalyse vienokia ar kitokia forma švenčiama kone kiekvieną mėnesį.
******
Šį tekstą Dainius Žalimas, VDU Teisės fakulteto dekanas, mėginęs tapti prezidentu, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininku, paskelbė savo socialinio tinklo Facebook paskyroje.
The post Dainius Žalimas apie vaikus appeared first on Kauniečiams kasdienės naujienos.
