Skaitau mūsų Vyriausybės sprendimus, kurie kepami vieni po kito, ir prisimenu Gianni Rodari (Džanio Rodario) pasaką „Čipolino nuotykiai“. Draudimai, apribojimai, bausmės…
Dar daugiau, vienas iš ministrų savo pasisakyme, abejojančius kai kuriais sprendimais mūsų valstybės piliečius, prilygina tiems, kurie nori, kad žmonės mirtų (t. y. latentiniams žudikams). Kitas, gan įtakingas asmuo, miesto meras, siūlo iš viso diskriminacinius sprendimus tam tikrai piliečių daliai. Dar vienas, turintis psichologo diplomą, ir vadinantis save „psichologu“, pilname neapykantos pasisakyme (ir tai rašo „psichologas“???), Prezidentą viešai išvadina bailiu, tamsuolių palaikytoju, įžeidžia jo žmoną… Oho, stipru… Nejaugi tie, kurie taip kalba, nepagalvoja apie pasekmes?
Iš kitos pusės, prisimenu prieš rinkimus dalintus pažadus tiems patiems, kurie dabar yra nuleisti į „tamsuolių“ (aš čia švelniausiame variante) statusą, ir į kuriuos nukreiptos bausmės: „Jūs mums svarbiausi“, „mums visi vienodai svarbūs“, „ateinam būti vienodai teisingi visiems..“, bla bla bla… ir t. t. Taip norisi įsižnybti sau į ausį ir pažiūrėti, ar aš nesapnuoju.
Įsižnybiau, pasirodo tikrai nesapnuoju. Pagalvojau, kaip reikia nemylėti, o gal ir nekęsti mūsų valstybės žmonių, kad nusitaikyti į pačius silpniausius (pensininkus, nes paskutiniai sprendimai, niekas net neslepia, ir yra nutaikyti būtent į juos), tam, kad, kaip teigiama atviru tekstu, apsunkinti jų gyvenimą. Dieve mano, jie ir taip jau sunkiai gyvena. Už ką jiems dar sunkinti?
Kai kam gali atrodyti, kad čia ta „nemeilė“ tik daliai – tamsuoliams, needukuotiems, „ne saviems“, o va jau mus, savus, tai tikrai myli, nes mums va kiek valdžia leidžia, ir sako, kad mes tai jau labai stipriai kuriame visuotiną gėrį… Stipriai klystate. Susiklosčius tam tikroms situacijoms, labai greitai be skrupulų iš tų savų, būsite pervesti į svetimus. Tą rodo ne vienas mokslinis, psichologijos mokslininkų atliktas eksperimentas (pasitikėkite mokslu).
Kodėl Milgramo eksperimentas? Kas nežino šio eksperimento esmės, tai trumpai pristatysiu. Pasibaigus antram Pasauliniam karui, kai žmonės pamatė ką okupuotose teritorijose ir koncentracijos stovyklose vykdė naciai, buvo daug pasibaisėjimo – „Kaip jie taip galėjo?“, „nužmogėjimas“, „juk naciai turėjo savo šeimas, mylėjo jas, mylėjo ir savo šuniukus, ir kačiukus…“, „taip galėjo pasielgti tik naciai, pas mus demokratiniame pasaulyje to negali būti…“ Tokius ir panašius klausimus kėlė, piktinosi nacių žiaurumu, daugybė žmonių.
Praėjus po karo 17 metų, tokį patį klausimą savo eksperimente iškėlė profesorius Stanley Millgram (Stenlis Milgramas). „Ar demokratinėje visuomenėje, tokioje kaip JAV, yra įmanomas variantas, kad eiliniai piliečiai, gavę nurodymą savo noru kankintų kitus, ir ne tai, kad kankintų, bet ir nužudytų?“.
Savo eksperimente už 4,5 dolerio atlyginimą jie pasamdė eksperimento dalyvius – savanorius, kurie turėjo atlikti mokytojo vaidmenį. Jie turėjo užduoti klausimus mokiniui (suaugusiam žmogui), ir jei žmogus neteisingai atsakydavo į klausimą, jį bausti elektros srovės iškrova. „Mokytojui“ buvo liepta bausti už kiekvieną klaidą, kiekvienąkart didinant elektros smūgio įtampą 15 voltų. „Mokytojas“ buvo informuotas, kad, 450 voltų iškrova yra mirtina.
Aišku, eksperimente „mokinio“ vaidmeniui buvo pasamdytas aktorius, kuris labai gerai imitavo elektros iškrovos jam sukeliamas kančias, o iš tikrųjų jokių iškrovų nebuvo. „Mokytojai“ šventai tikėjo, kad ten sėdi toks pats eksperimento dalyvis kaip ir jie, tiesiog jiems pasisekė, kad jie ištraukė „mokytojo“ vaidmenį.
Eksperimento rezultatai šokiravo Vakarų Pasaulį… Pasirodo JAV žmonės pakankamai ramiai kankintų ir pasiųstų į mirtį kitus, jei tai lieptų kažkoks autoritetingas žmogus (šiuo atveju pakako žmogaus su baltu chalatu).
65 proc. „mokytojų“ paspaudė 450 voltų įtampos mygtuką, žinodami, kad tai mirtina iškrova, ir girdėdami kaip kankinasi „mokinys“ (patikėkite aktorius vaidino puikiai – šauksmai, riksmai buvo labai natūralūs, net putas iš burnos paleisdavo), ir 100 proc. „mokytojų“ už neteisingą atsakymą, paleido 300 voltų (kas yra labai skausminga, bet dar nemirtina) elektros srovę.
Eksperimentas buvo kartojamas įvairiose šalyse dar ne kartą, ir rezultatai buvo praktiškai tie patys – 65 proc. „mokytojų“, kas neabejodamas, kas pasitikslindamas žmogaus su baltu chalatu, ar tikrai reikėtų leisti tą mirtiną srovę, paspaudė mygtuką. Nei lytis, nei kitos demografinės charakteristikos rezultatams įtakos neturėjo.
Man žiūrint į kai kuriuos mūsų Vyriausybės paskutinius sprendimus matosi paralelės tarp to, kas vyksta Lietuvoje, ir Milgramo eksperimento. „Elektros įtampos“ iškrovos daliai mūsų piliečių vis didinamos ir didinamos, siekiant paveikti „neteisingus“ atsakymus pateikiančius mūsų piliečius… Mano manymu jau artėja riba, kurią peržengus kažkas įvyks…
Iš karto noriu pasakyti, kad nesu aš skiepų priešininkas. Bet suprantu tuos, kurie yra fanai, ir tuos, kurie nenori skiepytis. Tačiau kaip socialinių mokslų atstovas, negaliu ramiai žiūrėti į tai, kas paskutiniu metu vyksta mūsų Valstybėje. Ar taip turėtų būti valdomos krizės? Ir nusispjaut man, kad Australijoje dar griežčiau. Ar tai turėtų būti mums pavyzdžiu? Kodėl mes pavyzdžius pasirenkame ne geriausius, bet pagal savo patogumą, kad pateisinti savo veiksmus?
To, kas vyksta, ilgalaikes pasekmes pajusime visi. Bijau, kad jos išsilies į pakankamai radikalius veiksmus, nukreiptus į save arba į kitus… Pirmas atvejis, kai žmogus šovė į niekuo dėtą prekybos centro apsaugininką, jau yra… Eilės pas psichologus tik didėja… ir tik laiko klausimas, kada bus protrūkiai ne viruso, bet smurto, nukreipto į save ar kitus.
Kaip socialinių mokslų atstovas, aš noriu patarti valdantiesiems… Norite kažką pasiekti? Pasigilinkite, ką sako ne tik farmakologijos ar epidemiologijos mokslai, kuriais (kas labai svarbu) „privalome tikėti“, bet ir kiti mokslai. Pavartykite bent jau „Vadyba žaliems“, knygelę. Jeigu tikite vienu mokslu, tai bent jau pasitikėkite kitais mokslais.
Jėga mažiausiai efektyvus ir tik trumpalaikį efektą duodantis būdas. Kaip ir pinigai.
Man džiugu, kad net sveikatos ministras po metų darbo pagaliau atrado (bent jau taip teigia), kad, pasirodo, yra toks dalykas kaip „vadybiniai sprendimai“ ir „sveikatos vadyba“, ir galima būtų juos taikyti. Uffff… Kažkoks kosmosas. Po metų sistemos vadybininko darbo??? Nesuprantate žmonių, kodėl jie nedaro to, ko jūs norite? Pasigilinkite bent jau į „Psichologija žaliems“…
Vesdamas seminarus organizacijų vadovams, visuomet sakau, kad išmestų iš savo kalbos žodžius „aš jo, jos, jų nesuprantu“. Sakau jiems, kad jūs privalote suprasti, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip. Ar jūs pateisinsite tą elgesį, čia jau jūsų reikalas, bet suprasti privalote. Tuomet galėsite pradėti valdyti tą procesą. Nesupratus, didelė tikimybė, kad procesas pradės valdyti jus, keldamas įtampą, nerimą, pyktį, agresiją…
Norint suprasti, tereikia iškelti paprastą (bet ne prastą) klausimą – „Kodėl?“, ir rasti atsakymą. Tai nėra lengva. Bet verta.
Patiko, kai Rūtos Janutienės laidoje imunologas dr. Marius Strioga (šaunuolis jis, kad eina į visas televizijas) nuoširdžiai piktinosi senoliais… „Aš nesuprantu, kodėl jie taip elgiasi… jie neturi argumentų…“ R. Janutienė bandė jam paaiškinti, kad jie turi argumentus, ir jie yra gan rimti, bet M. Strioga negirdėjo, ir toliau kraipė galvą, kad nesupranta, kodėl jie neima 100 eurų, juk jie ir taip neturi pinigų, todėl reikia jiems taikyti prievartą.
Suprantu M. Striogą, kodėl jis nesupranta. Sunku suprasti, kaip žmogus, kuris skaičiuoja kiekvieną centą, neima 100 eurų… Taip, kaip M. Strioga, mąsto nemaža dalis jo amžiaus žmonių. Bet suprantu ir senolius, kodėl jie neima tų 100 eurų. Suprantu ir valstybės lygmens sprendimus priimančius, kad jie nesupranta. Bet jie nesupranta ko gero todėl, kad jei ir kelia tą klausimą „Kodėl?“, tai atsakymą randa čia ir dabar, žaibu.
Atsakymas paprastas – jie tamsuoliai. Arba jiems pataria tokio mąstymo žmonės, kurie nesupranta, kaip galima nepaimti 100 eurų??? Jie piktinasi, kaip senoliai nesupranta, kad užsikrėtus yra didelė tikimybė, jog jie numirs? Bet ar prasminga gąsdinti žmones, kurie bijo numirti nuo skiepo, mirtimi nuo viruso? Todėl ir sprendimai atitinkami. Matosi, kad jų mąstymas sustoja ties tuo, kad „Argi aš būdamas toks genialus (nes turiu va kokias pareigas, o argi duos kas toookiaaaassss pareigas ne genialiam žmogui?), galiu priimti blogus sprendimus? Žinoma, kad ne. Aš juk imu Australijos, Italijos pavyzdžius. O jei kažkas nesigauna, tai juk čia jau ne mano bėda… Aš geras – jie blogi. Ko iš jų norėti, tamsuoliai.
Būna seminaruose tokių vadovų, kurie mąsto panašiai: „Aš nu laaabbaiiii protingas, o jie labai tamsūs ir kvaili“. Tai tokių aš visuomet paklausiu pasitikslindamas – „Jūs protingas“? Atsakymas būna dažniausiai, „Taip, labai“. Tuomet klausiu – „O jie kvaili?“. Atsakymas dažniausiai būna, kad taip, nėra jie protingi. Tai aš tuomet paklausiu, tai pasakyk man, kaip tu būdamas toks protingas, negali jų įtikinti, kad jie savo noru darytų tai, ką tu nori? Jei negali, tai gal jie ne tokie kvaili, ar tu ne toks jau protingas….
P. S. Beje, o kaip Milgramo eksperimente pasielgtumėte jūs? Kažkodėl man atrodo, kad visi mūsų ministrai ir premjer ministrė yra visai šaunūs žmonės… Myli savo šeimos, giminės narius, kačiukus, šuniukus… Įtariu, kad myli ir savo sodo augalus bei kai kuriuos draugus…