„Intymumas savaime turi tokį niuansą – jei mes visada esame glaudžiai susiję fiziniu ryšiu, visada esame toje pačioje aplinkoje, tame pačiame socialiniame rate, greičiausiai iš tokio santykio intymumas dings“, – sako sertifikuota geštalto terapeutė-trenerė, biblioterapeutė Daiva Žukauskienė. Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad žmonės dažnai nežino arba pamiršta, kad intymumas yra ne tik fizinis.
Skirtingi intymumo tipai
Pasak sertifikuotos geštalto terapeutės-trenerės, biblioterapeutės Daivos Žukauskienės, intymumo klasifikuojamas į fizinį, emocinį, dvasinį ir filosofinį: „Esame besočiai: kiek į mus bepiltų intymumo, mums vis tiek yra mažai. Toks yra prigimtinis poreikis, lygiai taip pat kaip poreikis kvėpuoti, valgyti, gerti. Fizinis intymumas yra aktyvus, kai suvokiame, kad mums reikia kito žmogaus, santykio su juo, susižavėjimo, noro leisti laiką kartu, fiziškai liestis. Ir galų gale troškimas susilieti per intymią sueitį – tai yra fizinio intymumo kulminacija, kai esame arčiausiai vienas kito. Fizinis intymumas taip pat gali būti tarp mamos ir kūdikio, kai jis žindo mamos krūtį.“
Pašnekovė išskyrė ir antrą itin svarbų intymumo lygį – jausmais paremtas intymumas formuojasi lėčiau ir dažniausiai yra grindžiamas pasitikėjimu. „Intymumas savaime turi tokį niuansą – jei mes visada esame glaudžiai susiję fiziniu ryšiu, visada esame toje pačioje aplinkoje, tame pačiame socialiniame rate, greičiausiai iš tokio santykio intymumas dings“, – sako sertifikuota geštalto terapeutė-trenerė, biblioterapeutė Daiva Žukauskienė. Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad žmonės dažnai nežino arba pamiršta, kad intymumas yra ne tik fizinis.
„Emocinis intymumas yra jausminis santykis tarp dviejų žmonių, kurį reikia sukurti per ilgesnį laiką. Jis nesusikuria per akimirką, nes vyksta per žmogaus pažinimą, pasitikėjimą kitu ir, žinoma, atvirumą. Emocinio intymumo metu žmogus pasikliauja kitu, jam atvirauja, dalijasi slapčiausiais jausminiais ir emociniais išgyvenimais, norais ir svajonėmis. Šis intymumas yra dviejų žmonių abipusis reikalas. Jie gali neturėti fizinio intymumo, giminystės ryšių, nesvarbios lytys, amžius, socialiniai statusai. Džiugu, kai emocinį intymumą papildo fizinis intymumas, tai yra siektinas dalykas poros gyvenime“, – aiškino D.Žukauskienė.
Svarbūs gilesni lygmenys
Terapeutė atkreipė dėmesį, kad pastarieji du tipai daugeliui yra žinomi, bet yra pamirštamas kur kas gilesnis ir brandesnis intymumas.
„Kitas lygmuo yra gilesnis – dvasinis intymumas. Jis yra paremtas vienas kito supratimu, palaikymu. Tai yra dviejų sielų draugystė. Dvasinio intymumo akimirkomis žmonės pajaučia pakilų jausmą, kurį galima įvardinti tarsi „pakilus virš kasdienybės“. Jis siejasi su žmogaus vertybėmis, tikėjimu. Atvirumo akimirka atmintyje išlieka ilgai, nes ji yra turtinanti, auginanti ir ne taip dažnai pasitaikanti. Žmonės kartais tokius susitikimus vienas su kitu intymiame dvasiniame lygmenyje atsimena visą gyvenimą“, – kalbėjo pašnekovė.
Filosofinis intymumas yra žmogaus protu paremtas gilus ryšys, kai santykiuose dalyvauja du dvasiškai brandūs asmenys – apsišvietę, apsiskaitę, turintys asmeninį filosofinį požiūrį į gyvenimą.
„Būtent filosofiniam intymumui yra reikalinga komunikacija, kad žmonės galėtų mainytis patirtimis, analizuoti, vertinti ir tyrinėti vertybes. Į filosofinį lygmenį mėgsta eiti žmonės, kuriems smalsu filosofuoti, kalbėti aukštesnėmis materijomis. Šis intymumas gali įvykti tarp svetimų žmonių, susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, kai yra laiko diskutuoti. Tai būtų gili, išsami filosofinė diskusija“, – komentavo terapeutė.
Keičiasi visuomenės poreikiai
Paklausta apie pamažu nykstantį intymumą technologijų kupiname pasaulyje, D.Žukauskienė ramino, kad jis niekur nedings, tik keisis.
„Socialiniuose tinkluose susipažinę žmonės gali bendrauti dvasiniu, filosofiniu lygmeniu. Galima rašyti išsamius, atvirus, nuoširdžius elektroninius laiškus ar žinutes ir tokiu būdu patirti intymumą. Intymumas yra tokia šventa akimirka, kai tarp dviejų žmonių nelieka nieko – jie yra atviri, emociškai nuogi.
Virtualiame fone intymumas gali būti, kai sutampa žmogaus vertybės, požiūriai ir yra noras turėti ryšį. Intymumas savaime turi tokį niuansą – jei mes visada esame glaudžiai susiję fiziniu ryšiu, visada esame toje pačioje aplinkoje, tame pačiame socialiniame rate, greičiausiai iš tokio santykio intymumas dings. Intymumui svarbu priartėjimas, susitikimas ir atsitraukimas. Todėl jo žmonės šiais laikais ieško net socialiniuose tinkluose ir, manau, sėkmingai randa“, – tvirtino pašnekovė.
Jos teigimu, fizinis aktyvumas ir intymumas, priešingai nei emocinis, dvasinis ir filosofinis, turi išsemiamumo faktorių.
„Fizinį intymumą palyginčiau su košės valgymui kasdien – tai greitai pabosta. Išsisemia ir skonis, ir kvapas, ir paruošimo būdas. Laikytis vien fizinio intymumo yra ganėtinai didelė klaida, todėl kad intymus gyvenimas, buvimas šalia kito yra ganėtinai greitai nusibostantys. Jeigu dar peržvelgtume seksualinį lygmenį, amžiaus faktorių, libido… Jie ne visada yra vienodo lygmens. Ateina momentas, kai seksualinio gyvenimo tiek nebereikia. Jeigu niekas kitas poros daugiau neriša, tokie santykiai gali nutrūkti. Kad poros galėtų likti kartu, nepakanka vien kūno potraukiu ir aistra sukurto ryšio – jis, deja, ganėtinai trapus ir trumpalaikis. Reikalingas ir tam tikras emocinis krūvis“, – kalbėjo terapeutė.
Intymumas padeda gyti
Jei žmogus patyrė seksualinę ar emocinę traumą vaikystėje, jam išlieka dvasinio ir filosofinio intymumo poreikis: „Dažniausiai skaudžius išgyvenimus patyrę žmonės ieško tokio ryšio su kitu žmogumi, kuris veiktų kaip ilgaamžė, tvari draugystė, tarpusavio pagarbos ir supratimo ryšys. Traumuoti žmonės vis dėlto gali išgyti sveikuose santykiuose. Yra tokia paralelė – kuo susirgai, tuo ir gydykis. Žmogui patarčiau ieškoti specialisto ar artimo išmintingo, dvasiškai suaugusio žmogaus, kad kuriant ryšį jis galėtų išsigydyti žaizdas, patirtas vaikystėje.“
Ji paneigė mitą, kad žmonės turėtų pradėti kurti santykius tik tuomet, kai pagyja nuo traumų. D.Žukauskienės nuomone, pagyti vienumoje yra sunku.
„Pagydyti pačiam save yra sudėtinga. Tai gali būti ir misija neįmanoma. Santykis, ryšys, intymumas susitvarko ne vienatvėje, o bendraujant su sveiku, brandžiu, suaugusiu žmogumi. Galima išbandyti psichoterapijos seansus, dvasines praktikas, bet taip pat ne vienumoje, ne dirbant pačiam su savimi, o santykyje su kitu žmogumi, kuris priima žaizdas, supranta veikimo procesą ir veda visiško išgijimo link“, – komentavo terapeutė.
O sunerimusius dėl pašlijusių santykių D.Žukauskienė kviečia nepanikuoti – kas buvo sulaužyta, galima pataisyti: „Bet kurį intymumą galima atkurti, tik tam reikia pastangų, laiko. Ne visi intymumai turi egzistuoti. Vyresnėse, brandžiose porose fizinis intymumas jau nebėra toks svarbus – pirmą vietą ima emocinis ar dvasinis intymumas. Ant šių dviejų intymumo tipų gali laikytis ir visiškai fizinio intymumo neturintys santykiai. Tačiau pora, suvokdama vienas kito poreikius, siekia juos patenkinti. Tad atsiradus fizinio intymumo trūkumui, brandūs asmenys eina ieškoti pagalbos ir randa vaistų ar būdų tai pagydyti.“
