Kas po protesto į kurį valdžia nusispjovė? Jaunieji ūkininkai sako: norime pokyčių? Pirmiausia sustokime ir pasižiūrėkime, kur einame.
Po protesto organizatorių susitikimo su premjeru Gintautu Palucku esą tapo aišku viena – mokestinė reforma nesikeis. Jokios papildomos nuolaidos stambiausiems žemdirbiams nebus. Reforma, kaip teigiama, palies tik apie 1000 daugiausiai pelno gaunančių ūkininkų, tuo tarpu didžiajai daugumai – smulkiems ir vidutiniams – niekas nesikeis.
Dabar, kai emocijos atslūgo, iš protesto organizatorių girdime klausimą: kas toliau?
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga siūlo sustoti, įkvėpti oro ir pažvelgti giliau – ne į kaltinimus ar ambicijas, o į tai, kas iš tikrųjų skauda žemės ūkiui ir regionams.
Ne prieš protestą – bet už protestą, kuris atstovauja visiems
Mūsų sąjunga šiame proteste oficialiai nedalyvavo. Ne todėl, kad bijome pokyčių – priešingai, jų siekiame. Tačiau kai protestas tampa kelių didžiausių žemvaldžių interesų įrankiu, tūkstančių kitų ūkininkų balsai nutyla.
Dar blogiau – kai kurie vieši pareiškimai skamba kaip bandymai nubrėžti ribas tarp „pageidaujamų“ ir „nepageidaujamų“ ūkininkų, kai mažesni ūkiai menkinami, vadinami „neperspektyviais“ ar „socialiniais projektais“. Toks tonas skaldo bendruomenę ir stumia dalį ūkininkų nuo stalo, prie kurio jie turėtų sėdėti kartu su visais.
Palaikymas tokiam požiūriui mažėja. Ir mažės dar labiau, jei nebus keičiamas požiūris ir retorika. Galiausiai nuo to praloš visi – visa žemdirbių bendruomenė.
Šiandien tylima apie tai, apie ką būtina kalbėti garsiai:
• Nelygi parama – 5 % žemvaldžių gauna daugiau nei pusę visų investicinių lėšų.
• Žemės koncentracija – virš 70 % dirbamos žemės priklauso mažai daliai susijusių ūkių, apeinant 500 ha ribas.
• Privilegijų nelygybė – akcizai, PVM, paskolų ir kitų priemonių prieinamumas – dažniausiai stambiausių rankose.
• Savivaldos naikinimas – siekiama uždaryti Žemės ūkio rūmus – vienintelę vietą, kur vis dar atstovaujami įvairūs ūkininkai.
• Regionų nykimas – žmonės išvyksta, kaimai tuštėja, jaunimas nebegrįžta.
Ir dar viena svarbi tema – pasitikėjimas
Vienybė tarp ūkininkų yra. Tačiau jei protestas tampa vienpusišku įrankiu, neiškeliančiu visiems aktualių ir žinomų klausimų, tai jau ne vienybė, o manipuliacija. Ir tai vis geriau supranta ne tik ūkininkai, bet ir politikai bei visuomenė.
Negalima nepastebėti ir to, kad organizatorių reputacija turi būti nepriekaištinga. Deja, kai Žemės ūkio tarybos pirmininkas, pagarsėjęs ne tik dėl „čekiukų skandalo“ ar negražintų skolų per jo vadovautą įmonę, bet ir išmestas iš Prienų ūkininkų sąjungos, bando naudoti sovietinio stiliaus „atstovavimo“ metodus – tai ne stiprina, o silpnina pasitikėjimą. O kai tokie veikėjai imasi atidarinėti valstybės vadovų duris, tai tampa ne tik nerimta, bet ir gėdinga.
Ką siūlome?
• Kalbėkim ne garsiau, o išmintingiau – klausydamiesi vieni kitų.
• Gerbkime organizacijas, kurios atstovauja visų ūkių interesus – ne tik „patogius“.
• Įtraukime tuos, kurie balansuoja ties išlikimo riba – jų balsas ne mažiau svarbus.
• Pripažinkime – šiandieninė paramos sistema nėra teisinga, jei dauguma lieka nuošalyje.
Ir pabaigai – žmogiškai:
Jei norime pokyčių – pradėkime ne nuo skaldymo, o nuo vienijimosi. Ne nuo jėgos demonstravimo, o nuo bendro tikslo. Lietuvai reikia žemės ūkio, kuris remiasi ne vien hektarais ar įtaka, bet pagarba, sąžiningumu ir galimybe išgyventi visiems – stambiems ir mažiems.
Jaunieji ūkininkai yra pasiruošę pokyčiams. Bet tik tokiems, kuriuose girdimi visi – ne tik tie, kurių traktoriai blizga labiausiai.
Susijęs straipsnis:
