Pamatinis Bažnyčios mokymas apie migraciją visgi yra sudėtingesnis ir gilesnis nei šių laikų lozungai apie atvirų sienų politiką.
Vatikane Rugsėjo 10 dieną trijų metrų dydžio iškamša pavadinimu „mažoji Amal“ buvo pasitikta popiežiaus Pranciškaus. Vatikanas buvo tik viena iš stotelių, kur ši iškamša sustojo – visas turas vyko nuo Sirijos iki Anglijos.
Keista tai, jog didžioji dalis migrantų, kurie milijonais plūsta į Europą iš Afrikos ir Azijos yra jauni suaugę vyrai, visgi juos reprezentuoja „mažoji Amal“ iškamša. Nepaisant to, ji Vatikane buvo sutikta iškilmingai. „Katalikų naujienų agentūra“ pranešė, jog Amal buvo pasitikta kardinolo Michael Czerny, kuris yra migrantų ir pabėgėlių sekretoriaus pavaduotojas, taip pat vyskupo pagalbininko, kuris yra atsakingas už rūpestį migrantais.
Šie katalikų atstovai simboliškai sutiko Amal prie 2019 m. Vatikane pastatytos „Nežiną Angelai“ skulptūros, kuri simbolizuoja susigūžusius migrantus. Tokie vaizdai, suprask, simbolizuoja katalikų mokymą, pažiūras ties pabėgėliais ir migrantais.
Mokymas, kuris gimė XX a. popiežiaus dokumentuose ir aktuose, daug kam yra nežinomas. Visgi nuodugni tradicinių katalikų mokymų analizė apie migraciją atskleidžia tikrąjį Bažnyčios mokymą, kuris įtvirtintas Popiežiaus Pijaus XII 1952 m. Apaštalinėje Konstitucijoje Exsul Familia Nazarethana. Pasirodo, jog šis mokymas yra daug sudėtingesnis ir gilesnis už šiuolaikinius pasisakymus apie atvirų sienų politiką.
Katalikiško supratimo apie migraciją šaknys siekia XIX a., kai popiežiai norėjo užtikrinti dvasinę gerovę Europos migrantams Amerikoje. Pirmasis modernus popiežius, norėjęs spręsti migracijos bėdą, buvo Leonas XIII, kuris patvirtino „Švento Rafaelio bendruomenę“. Tai bendruomenė, įkurta 1870-aisiais metais, kuri teikdavo paramą migrantams. 1888 m. Leonas XIII savo laiške „Quam Aerumnosa“, skirtame Amerikos vyskupams, išreiškė susirūpinimą fizine ir dvasine italų migrantų gerove.
Šis susirūpinimas, kuris daugiausiai lietė dvasinę italų migrantų gerovę, buvo atkartotas Popiežiaus Pijaus X. Leonas ir Pijus rūpinosi italų migrantais tam, jog jie nepanirtų į „protestantizmą, socializmą ar masonizmą“.
Pijaus X įpėdinis, Benediktas XV, taip pat labiausiai rūpinosi italų imigracija, migracija ties Europa ir Amerika. Vis dėlto jis Amerikos vyskupų prašė priimti Meksikos dvasininkus, religinguosius ir pasauliečius, kurie bėgo nuo Meksikos pilietinio karo. Benediktas XV taip pat įkūrė „Migrantų kolegiją“, kurios užduotis buvo mokyti kunigus rūpintis katalikų migrantų dvasiniu gyvenimu.
Popiežius Pijus XI taip pat pritarė rūpintis katalikais dvasiškai ir materialiai, įskaitant Meksiką, Rusiją, Italiją, Armėniją ir Vokietiją. Svarbu tai, jog rūpinamasi pirmiausia buvo europiečių (taip pat ir meksikiečių) katalikais, kurie bėgo nuo genocido, kilusio skurdo, karo.
Pirmasis svarbus popiežiaus dokumentas apie migraciją, kaip ir minėta, buvo Pijaus XII 1952 m. Exsul Familia Nazarethana. Netgi liberalesni apžvalgininkai pripažįsta, jog šiame dokumente svarbus kontekstas (Antrasis pasaulinis karas), taip pat jis buvo skirtas krikščionims migrantams, kurie yra europiečiai. Tai nereiškia, jog Exsul išskiria kitus žmones, kurie irgi yra migrantai, tačiau kontekstas čia yra svarbus.
Pasinaudojant šia Pijaus garsia „teise migruoti“ idėja šiandien yra bandoma pateisinti neribotą migraciją į Europą. „Teisės migruoti“ idėja ir platesnė Exsul Familia Nazarethana žinutė reikalauja labiau į tai įsigilinti, o platesnis Apaštalinės Konstitucijos tyrinėjimas rodo, jog Pijaus XII požiūris į imigracija turi daug niuansų.
Teisė migruoti yra paremta Leono XIII mokymu, kuris yra išbrėžtas Rerum Novarum, ten teigiama, jog tai yra teisė, skirta tam, jog žmogus galėtų išlaikyti savo šeimą. Exsul paprasčiausiai yra skirtas šeimoms, kurioms reikia save išlaikyti.
Šios šeimos (ir visi imigrantai), Popiežius Pijus teigia, primena Šventą Šeimą, kuri bėgo iš Egipto:
„Šventoji Šeima iš Nazareto, bėganti į Egiptą, yra gyvas kiekvienos pabėgėlių šeimos archetipas. Jėzus, Marija, Juozapas, bėgdami į Egiptą nuo blogo karaliaus įniršio, tapo visiems laikams ir visoms vietovėms pavyzdys ir atrama, kiekvienam migrantui, svetimam, bėgančiam ar dar kokiam, kuris tai daro dėl persekiojimo baimės ar tiesiog iš noro ir yra priverstas palikti savo gimtą žemę, savo mylimus tėvus ir artimus, draugus ir apsistoti ant svetimos žemės.“
Čia neabejotinai Šventasis Tėvas sako, kad „kiekvienas migrantas, svetimas, bėgantis ar dar koks“ yra Šventos Šeimos ikona. Visgi Pijus XII, kaip žinia, buvo daugiausia susirūpinęs katalikų migrantais ir reikalavo, kad Bažnyčia bandytų „išlaikyti juose jų tėvų tikėjimą ir gyvenimo būdą, kuris atitinka moralinį įstatymą.
Pijaus XII „teisės migruoti“ idėja, jungianti teisę į galimybę išlaikyti savo šeimą, numato situaciją, kur pasaulio populiacija būtų tolygiai paskirsčiusi po pasaulį, ypatingai tuose „regionuose ir gyvenimo vietose, kurios yra apleistos natūralia augmenija ir gerai pritaikytos žmogaus poreikiams ir veiklai.“
Rerum Novarum rašte Pijus teigia, jog „šeimos teisė į gyvenamąją vietą yra pripažįstama. Patirtis rodo, jog tam nutikus, migracija įgauna savo natūralią taikymo sritį.“ Pijus XII galiausiai aiškina, jog tokios migracijos rezultatai yra „labiau palankūs gyventojų išsidėstymui žemėje, agrokultūros darbuotojams; pats žemės paviršius, sukurtas Dievo, yra skirtas visų naudojimuisi“.
Tačiau svarbu pabrėžti, jog Popiežius Pijus nurodė svarbius įspėjimus ties migracijos teise. Pirmiausia, jis nurodė, jog šeimininkaujanti šalis turi pritarti pabėgėlių atvykimui – tai ryšys tarp tų, kurie sutinka palikti savo gimtąją žemę, ir tų, kurie juos pripažįsta kaip atvykėlius. Toliau čia migracijos procesas yra aprašomas kaip bendrai naudingas tiek migrantui, tiek šeimininkaujančiai šaliai – abu patirs migracijos naudą, šalis gaus darbščius piliečius ir taip kils pelnas ir kultūra.
Exsul dokumente Pijus taip pat pabrėžė savo mintį iš 1948 m. gruodžio 24 d. rašyto laiško Amerikos vyskupams:
„Prigimtinis įstatymas ir atsidavimas žmoniškumui ragina atidaryti migracijos būdus šiems žmonėms. Žemės Kūrėjas sukūrė gerus dalykus visų žmonių gėriui.“
Visgi Šventasis Tėvas toliau pažymėjo, jog valstybės suverenitetas turi būti gerbiamas, o migrantams negalima trukdyti dėl neadekvačių ar nepagrįstų priežasčių, kaip ir migracija negali kelti grėsmės „visuomenės turtui“.
Įsitikinimas, jog migracijai gali būti kliudoma ar ji gali būti sustabdyta dėl bendrojo valstybės gėrio yra kritinis aspektas diskusijoje dėl migracijos. 2013 m. savo „Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos“ pranešime Popiežius Benediktas XVI tai pakomentavo, pabrėždamas, jog „kiekviena valstybė turi teisę reguliuoti migraciją ir priimti tokius reikalavimus, kuriuos diktuoja bendrasis gėris, tačiau tai turi nesikirsti su pagarba kito žmogaus orumui.“
Šis labai svarbus aspektas, kuris taip dažnai yra ignoruojamas bendrame katalikų diskurse, turi būti išsakomas ir šiomis dienomis. Čia turi rastis nuoširdus ir atviras diskursas Bažnyčioje apie migraciją, kuris yra paremtas tradicija, tiesa ir geranoriškumu, o ne politika, ideologija ar sentimentalizmu. Ši diskusija turėtų būti ne vien apie teisę migruoti, tačiau ir apie bendrą Vakarų šalių gėrį, kurių daugelis dabar patiria ekonomines ir socialines įtampas.
Nauja, autentiška Krikščionybė bus statoma ant meilės pagrindų – meilės, kuri mato ir kito poreikius, tačiau taip pat vadovaujasi ir Švento Tomo Akviniečio „dosnumo įsakymu“, kuris teigia, jog tikras dosnumas prasideda namuose – visgi Vakaruose yra dar daug ką sutvarkyti.
Išversta iš https://www.catholicworldreport.com/