Dalinkitės
Rusijos agresijai tęsiantis vis netyla svarstymai – kada okupantui baigsis ištekliai – tame tarpe ir raketų, kuriomis jie terorizuoja Ukrainos miestus? Taip pat analizuojama ar Vakarų tiekimai padės ukrainiečiams nors kažkiek išlyginti balansą bei pakartoti ką nors panašaus į raketinio kreiserio “Moskva” paskadinimą. Pateikiame portalo Eurasia Daily Monitor analitiko Pavelo Luzino tyrimą.
Per visą šį konfliktą Rusija prieš Ukrainą naudojo aštuonių pagrindinių tipų raketas:
a) jūrinio bazavimo ilgojo nuotolio (daugiau kaip 600 km) sparnuotųjų raketų rūšis “Kalibr”;
b) iš oro paleidžiamas ilgojo nuotolio sparnuotąsias raketas “Kh-555”, perdarytas iš sovietmečiu Ukrainoje gamintų sparnuotųjų raketų “Kh-55”;
c) iš oro paleidžiamas ilgojo nuotolio sparnuotąsias raketas “Kh-101”, kurias Rusija sukūrė raketų “Kh-55/Kh-555” pagrindu;
d) iš oro paleidžiamas ilgojo nuotolio viršgarsines sparnuotąsias raketas “Kh-22” ir “Kh-32”, kurias neša tik bombonešiai Tu-22M3;
e) antžeminės taktinės balistinės raketos “Iskander-M” (iki 500 km nuotolio) ir tikriausiai tolimojo nuotolio sparnuotosios raketos “Iskander-K” (taip pat žinomos kaip raketos 9M729 ir priklauso “Kalibr”klasei);
f) sovietmečio gamybos taktinės balistinės raketos “Tochka-U” (iki 120 km nuotolio); g) antžeminės, priešlaivinės, ilgojo nuotolio sparnuotosios sparnuotosios raketos “Oniks”, kurios naudojamos prieš antžeminius taikinius; ir galiausiai h) taktinės sparnuotosios raketos “Kh-59” ir tikriausiai “Kh-35” (jų veikimo nuotolis mažesnis nei 300 km).
Iki 2022 m. birželio mėn. Rusija išnaudojo didžiąją dalį savo raketų atsargų. Be to, šimtai sovietmečiu pagamintų raketų Kh-555 ir Kh-22, atsargos yra matyt beveik išsekusios ir jų neįmanoma atkurti. Raketų “Tochka-U” taip pat nebeįmanoma pagaminti. Taigi, norint suprasti Rusijos problemą, susijusią su raketinės artilerijos ir oro pajėgų aprūpinimu, svarbiausia yra suprasti, kaip sparčiai Rusija gamina modernių rūšių raketas.
Per praėjusį dešimtmetį Rusija kasmet pagamindavo iki 55 raketų “Oniks” (“Zvezda”, 2020 m. sausio 31 d.) ir ne daugiau kaip 50 raketų “Iskander-M” (“Dfnc.ru”, 2019 m. sausio 27 d.). Raketų “Kalibr”, Kh-101 ir 9M729 gamyba priklauso nuo reaktyvinių variklių, skirtų šių tipų savaeigiams šaudmenims, kūrimo.
XX a. 9-10-ajame dešimtmetyje Rusija dirbo kurdama savo variklius, kad pakeistų sovietmečiu ir Ukrainoje pagamintus reaktyvinius reaktyvinių raketų variklius R95-300, naudojamus raketose Kh-55/Kh-555, Kh-59, Kh-35 ir ankstyvose (pagamintose iki 2014 m.) raketų “Kalibr” ir Kh-101 versijose. Tarp rusiškų modelių buvo bent du TRDD-50 (tiesioginis R95-300 analogas) variantai ir R125-300 – mažesnė ir lengvesnė versija su mažesne trauka (Voennaja Mysl, Nr. 4, 2019 m.).
R125-300 variklis veikiausiai skirtas trumpesnio nuotolio sparnuotosioms raketoms Kh-35. Abu TRDD-50 variantai yra skirtingos masės, todėl jų varomų raketų veikimo nuotolis skiriasi. Lengvesnė, 82 kg sausos masės versija (palyginti su originalia sovietmečio R95-300 95 kg sausos masės versija) buvo sukurta 2000-ųjų pradžioje.
Standartinė tiksliai atitinka R95-300 masę. Tokiu būdu lengvesnis rusiško variklio TRDD-50 variantas, priklausomai nuo raketos tipo, turėtų suteikti maksimalų iki 1 000 km nuotolį (tačiau jis naudojamas ir su trumpesnio nuotolio Kh-59 iš oro paleidžiamomis sparnuotosiomis raketomis); sudėtingesnis standartinis (95 kg) variantas suteikia ilgesnį – 2 500 km nuotolį (arba ilgesnį – iš oro paleidžiamoms sparnuotosioms raketoms).
Šie Rusijos raketų varikliai gaminami trijose valstybinės gynybos korporacijos “Rostec” antrinėse įmonėse “United Engine Corporation”: ODK-UMPO Ufoje (R125-300) ir dviejose ODK-Saturn priklausančiose gamyklose Rybinske ir Omske (TRDD-50 šeimos varikliai). Tačiau tokia diversifikacija reiškia, kad Rusija negali pagaminti pakankamo kiekio pažangių variklių savo tolimojo nuotolio sparnuotosioms raketoms.
Pavyzdžiui, Rybinsko variklių gamykla ODK-Saturn (anksčiau žinoma kaip NPO Saturn) galėjo pradėti serijinę standartinių TRDD-50 variklių gamybą tik 2014-2015 m., praėjus dešimtmečiui nuo jų pirminio projektavimo ir kūrimo (Npo-saturn.ru, žiūrėta birželio 16 d.). Neseniai Rybinsko gamykla buvo sujungta su gamykla Omske, bandant išplėsti visos TRDD-50 variklių šeimos gamybą (Uec-saturn.ru, 2018 m. balandžio 4 d.).
ODK-Saturn įmonės darbo našumas (Uec-saturn.ru, žiūrėta birželio 16 d.), apskaičiuojamas kaip pajamų ir darbuotojų skaičiaus santykis, yra šešis kartus mažesnis už Williams International darbo našumą (Business Wire, kovo 16 d.) ir vienuolika kartų mažesnis už General Electric aviacijos variklių padalinio darbo našumą (Ge.com, žiūrėta birželio 16 d.). Todėl Rusijos raketinių variklių pramonė vargu ar gali pagaminti daugiau kaip 40-50 kiekvieno TRDD-50 varianto vienetų per metus. Todėl bendras kasmet Rusijoje pagaminamų sparnuotųjų raketų “Kalibr”, Kh-101, 9M729 ir Kh-59 skaičius yra apie 100 vienetų ar net mažiau.
Kita svarbi Rusijos tolimojo nuotolio sparnuotoji raketa yra Kh-32 – modernizuota sovietinių laikų skystu kuru varomos Kh-22 prieštankinės sparnuotosios raketos versija. Nepaisant mažiausiai du dešimtmečius trukusio kūrimo, serijinė Kh-32 gamyba prasidėjo ne anksčiau kaip 2018 m. rudenį, kai Permės raketinių variklių gamykla “Proton-PM” gavo užsakymą iš Dubnos mašinų gamyklos, gaminančios Kh-32 prieštankines sparnuotąsias raketas (Kommersant, 2018 m. rugsėjo 5 d.).
Sutarties vertė buvo 5,26 mlrd. rublių (beveik 84 mln. JAV dolerių), o jos terminai turėjo baigtis 2020 m. Gamykla “Proton-PM” turėjo tiekti variklius, kuriuose naudojamas skystasis aukštos temperatūros raketinis kuras. Manoma, kad šie nauji varikliai yra kilę iš sovietinių laikų variklių R201-300, kurie buvo naudojami sparnuotosiose raketose Kh-22.
Šiandien kiekvieno variklio kaina gali būti ne mažesnė kaip 2 mln. dolerių, remiantis Rusijos kosminio variklio 11D58M, kuris taip pat naudoja skystą aukštos temperatūros kurą ir sukuria tokią pat traukos jėgą, kaina (Kommersant, 2006 m. spalio 24 d.; Zakupki.gov.ru, žiūrėta 2022 m. birželio 16 d.). Todėl apskaičiuotas Kh-32 raketų, kurias Rusija gali pagaminti per metus, skaičius tikriausiai neviršija 20 vienetų.
Apskritai dabartiniai didžiausi Rusijos metiniai gamybos pajėgumai greičiausiai yra ne didesni kaip 225 “Oniks”, “Kalibr”, Kh-101, 9M729 ir Kh-59 sparnuotųjų raketų bei taktinių balistinių raketų “Iskander-M”. Šio skaičiaus padidinimas atrodo abejotinas, turint omenyje žmogiškojo kapitalo deficitą šalyje ir pramoninės įrangos tiekimo embargą.
Net jei Rusija artimiausioje ateityje sugebės išlaikyti tokį našumo lygį, prireiks mažiausiai dešimties metų, kol ji galės atkurti prieškarines tiksliai valdomos kovinės amunicijos atsargas. Tokiomis aplinkybėmis Rusija gali apsiriboti pavieniais, bet reguliariais raketų smūgiais, skirtais daugiausia psichologiniam poveikiui, ir kas kelis mėnesius ar panašiai paleisti dešimčių raketų salves į pramonės ir (arba) infrastruktūros objektus. Tačiau, žinoma, ši Rusijos taktika turės dar labiau pasikeisti, jei Ukraina iš Vakarų gaus pakankamai pažangių oro ir priešraketinės gynybos sistemų.
