Vasarą, kai ilsimės prie jūros, visada susiduriame su žmonėmis, kurie įgalioti vadinti save gelbėtojais. Vienuose pliažuose jie vienokie, kitur kitokie. Iš anksto pabrėžiu, kad tai mano, kaip autoriaus subjektyvūs įspūdžiai, o visos asociacijos ir sutapimai tebus atsitiktiniai.
Tomas Čyvas
Palangoje, kur kelis metus būtent dėl gelbėtojų padermės, kojos nebekeliu, būdelės (turbūt) stovi viena greta kitos, o raudonomis liemenėmis pasidabinę bernužėliai ir mergužėlės laksto su švilpukais ir ieško prie ko čia prikibus, kam sugadinus nuotaiką. Kartas nuo karto žiniasklaidoje pasirodo užsakomieji tekstai apie tai, kaip jie sunkiai dirba ir kokie niekšai tie poilsiautojai, kurie vien savo buvimu dirbti trukdo.
Fabula visada ta pati – visi girti, vaikų visi neprižiūri, visi plaukioja už plūdurų, o štai tos privačios firmos „raudonliemeniai“ dieną ir naktį rizikuoja gyvybę ir tik jų dėka nuburbuliuoja santykinai nedaug niekšų poilsiautojų.
Kaip šių eilučių autoriui ne kartą aiškino Palangos merija ir raudonliemenių vienminčiai – svarbiausia – prevencija. Tiesa, pasiūlymu – aptverti prieigas prie jūros spygliuota viela – kol kas nepasinaudojo. Aplaidumas? Ne, juokauju. Gal sveikos nuovokos rievių dar liko. Bet taktika paprasta – kuo dažniau drausti maudytis. Tuo pačiu merijai branginant parkavimą, pagalvės mokesčius įvedant ir t.t. Mat visi važiuoja ton Palangon tik pažiūrėt į raudonas liemenes ir pasiklausyti 7-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio estrados šedevrų bei pavalgyti cepelino už kainą, kurią net nežinia su kuo lyginti. Nėr čia prie tos jūros išvis ko lįsti – susimokėkite pagalvės mokestį ir išvis nevažiuokite, likite Vilniuje.
Na, kam tinka, tas ir poilsiaukite šiuoju būdu. „Pilietišku“ ir „tvariu“ besivadinąs kretinas ko gero pasakys, kad mąstau, kaip „sovietinė atgyvena“. Tebūnie „tvariu“ netapsiu niekada, nes ir sovietinių tvarkų požiūriu tokiu nebuvau.
Gerai, palikime Palangą. Yra palei Klaipėdą tokie Giruliai ir ten esantys paplūdimiai. Vienas iš jų – nudistų (nuogalių). Viena iš įdomesnių detalių, kad ten, kažikam, įrengtos persirengimo kabinos. Na bet tegul būna – praeiti netrukdo.
Bet gėris yra … „gelbėtojų“ nebuvimas aktualiai šalia. Būtent ten pastatytas paskutinis garsiakalbis, kur iš Melnragės pasakojama, kad maudytis pavojinga ir prašoma išlipti iš vandens, nes iškelta raudona vėliava. Sekmadienį apie tai rėkaujama gali būti kas 15 minučių, o jau pirmadienį pirmas perspėjimas pasigirsta apie vidurdienį. Tuo metu, jei esi ne idiotas, skiri jūrą nuo baseino, būni jau seniai pajutęs, kad toliau kelių bristi neverta, bangelės aptaško ir tu ramiai sau gulinėji ant kranto, kartas nuo karto dar pabraidydamas.
Garsiakalbis kas pusvalandį papasakoja maždaug tą patį lietuvių ir rusų kalbomis – pavojinga, bangavimas, trauka į jūrą ir t.t. Nors rusų kalba ir nėra Europos Sąjungos oficiali, o Lietuvos finansų ministrė tos šalies pavadinimą net oficialiuose tekstuose rašo mažąja raide, įspėjimų kitomis kalbomis neišgirsite. Tai ko gero vienintelė pastaba Klaipėdos gelbėtojams. Ačiū, kad jūsų nėra su švilpukais, bet kokią nors dar užsienio kalbą pramokite, pravers.
Tiesa, antradienio vakare ramiai sau klausiausi įspėjimų ir stebėjau, kai po jūrą blaškėsi tie, na kaip juos ten…, kur ant lentų į aitvarus įsikabinę. Ar jiems jūra buvo pavojinga, ar jie susimokėję, apsidraudę, susitarę, bet jokie gelbėtojai su keturių ratų važiuoklėmis neatlėkė, policija irgi. Gal dėl to, kad paplūdimys nuogališkas, o gal todėl, kad buv o jau po 18 valandos. Visais atvejais – ačiū, kad jūs tik garsiakalbyje.
Mat viename Vokietijos pliažų mačiau tiesiog skelbimą, kad gelbėtojai nebudi, maudotės asmenine rizika. Kaip kažkas siūlė – pastatykite stendą su virve ir gelbėjimosi ratu ir nevažiuokite čia. Nepalangėkite.
Nuotr. Ingos Gaubaitės
