Dalinkitės
Vienas
iš
argumentų
protestuojant
prieš
paminklą
poetui
Justinui
Marcinkevičiui
–
„religinis-patriotinis“.
Tikrai
ar
neva
jis
buvo
katalikų
bažnyčios
priešas
ir
ateistas?
Ar
tikrai
jo
kūryba
kėlė
grėsmę
tikėjimo
laisvei
sovietų
okupuotoje
Lietuvoje?
Apie
tai
kalbamės
su
sovietams
oponavusiu
ir
persekiotu
kunigu Robertu
Grigu.
-
Vyksta
arši
ideologinė
diskusija
ne
tik
dėl
paminklo
poetui
Justinui
Marcinkevičiui,
bet
ir
dėl
jo
asmens,
kūrybos
turinio.
Buvo
šalia
kitų
priekaištų
J.
Marcinkevičiaus
kūrybai,
išreikšta,
kad
jis
neva
buvo
labai
priešiškas
katalikų
bažnyčiai.
Kaip
vos
ne
buldozerinis
ateistas.Jūs
manote apie
tai? -
Klausiausi
per
LRT
žinias
ir
kaip
sako
šyptelėjau
viduje
ir
pagalvojau,
kad
buvo
kažkur
nuspręsta,
jog
tų
politinių
kaltinimų
sovietizmu
ir
kolaboravimu
nepakaks,
tai
reikia,
kadangi
vis
tiek
formaliai
80
procentų
lietuvių
rašosi
katalikais,
reikia
dar
prikergti
priešiškumą
bažnyčiai,
idant
pribaigtų
Marcinkevičių.
Na
jūs
paminėjote
tą
jo
ištrauką,
kuri
dažnai
cituojama
kaip
įrodymas
iš
poemos
apie
Pirčiupių
sudeginimą,
kur
jisai
sako:
aš
kaltinu
visus
visus
visus
išmokiusius
lietuvį
nuolankumo
ir
kaltinu
bažnyčią,
kadangi
išmokė
atsiklaupti,
o
atsiklaupus
galima
tiktai
numirti,
bet
nekovoti.
Kažkaip
panašiai
taip
buvo
jo
pasakyta.
Na
iš
tiesų
aš,
dar
kaip
ir
dauguma
to
meto
moksleivių,
buvo
mokyklinėse
programose
poema
„Kraujas
ir
pelenai“,
kurioje
ir
daug
gražių
dalykų.
Ir
aišku
tikinčiam
jaunuoliui,
jau
besijungiančiam
į
visokias
pogrindines
veiklas,
nebuvo
tie
žodžiai
malonūs. -
Kas
paskui
keitėsi?
Kaip
dabar
tai
vertinate
tuos
akcentus,
kurie
galimai
žeidžia
(ar
žeidė)
tikinčiųjų
jausmus? -
Ir
tada
dar
būdamas
moksleivis,
pasvarstydavau,
kad
galima
suprasti,
ką
poetas
tuo
norėjo
pasakyti.
Jau
ir
tada,
jau
1960-1970
metais
jautėsi
Marcinkevičiaus
kūryboje
toks
judėjimas,
sakytume
gravitacija,
nuo
tokio
to
meto
viešai
spausdinamiems
poetams
įprasto
lojalumo
sistemai.
Jo
dar
galima
atrasti
turbūt
daugiau
jo
pirmajame
rinkinyje
„Prašau
žodžio“
arba
poemoje
„Dvidešimtas
pavasaris“
apie
studentus,
panašiai…
Bet
paskui
jau
aiškiai
jautėsi
jo
judėjimas
link
tokių
patriotinių
aiškiai
lietuvių
teisę
į
savo
valstybę,
į
savitą
kultūrinį
politinį
gyvenimą,
temų
atsiradimas
labai
aiškiai
jaučiamas
jo
kūryboje
kurios
kulminacija
viršūnėje
buvo
„Mindaugas.
Mažvydas.
Katedra“. -
Kritikai
būtent
ten
įžvelgia
giluminį,
labai
idėjiškai
pavojingą
sovietinį
nuodą…
.
Ten
neva
pagimdyta
„tarybinė
liaudis“. -
Tenai
jau
kaip
tik
atrandame
ir
tokių
tiesioginių
kaltinimų
Lietuvą
išdavusiems,
kolaboravusiems
su
praėjusių
caro
laikų
veikėjams.
Aišku
visi
kurie
tas
jo
dramas
teatruose
stebėjo
ir
skandavo
„Lietuva!“,
suprato
kaip
aiškią
užuominą
į
sovietinės
okupacijos
laikus.
Ir
kita
vertus
jo
kūryboje
atsiranda,
daugeliui
lietuvių
lyrikų
būdingų,
bendražmogiškų
sakytume,
to
tokio
vidinės
harmonijos,
taikos,
tokio
Gandiško
nesipriešinimo
prievartai,
temų,
kurios
jį
aiškiai
priartina
prie
pagrindinių
krikščionybės
mokymų.
Tai
aš
manu
kaip
ir
daugelio
žmonių
ir
jo
gyvenime,
kūryboje
vyko
tam
tikra
evoliucija.
Jeigu
kūrybos
pradžioje
galima
iš
tikrųjų
atrasti
tokių
kaip
ir
reveransų
to
meto
valdžioms,
gal
būt
ir
tam
va
tokiam
primityvokam
valstybiniam
ateizmui.
Tai
paskui
jis
pats
savo
kūryboje
tarsi
tą
paneigia
kaip
ir… -
Bet
viešai
jis
sovietų
nebuvo
kaltintas
ir
klerikalizmu.
Jam
dėl
to
sovietų
cenzoriai
pretenzijų
nereiškė,
persekiojamas
nebuvo.
Gal
tai
argumentas? -
Kadangi
nebuvo
viešų
diskusijų
kaip
dabar
beje
kur
nors
televizijoje
ar
radijuje,
kai
pamąstydavau,
ką
aš
dabar
Justinui
pasakyčiau,
jeigu
susitikčiau
iš
tikrųjų…. -
Ir
ką
gi? -
Tas
bažnyčios
mokymas
atsiklaupti
reiškia
atėmimą
lietuviams
galimybes
priešintis
ar
pamokymą
tiktai
jau
numirti,
bet
nekovoti.
Manau,
kad
jam
atsakyčiau,
ką
jis
galbūt
ir
pats
atrado
kaip
poetas
ir
žmogus
spręsdamas,
kad
yra
įvairių
pasipriešinimo
būdų,
sakykim
kur
jau
tie
mūsų
dalgininkų
sukilimai,
kur
jau
vyrai,
tarp
jų
ir
kunigas
Mackevičius
neatsiklaupę,
ginklu
kovojo.
Bet
buvo
ir
tas
staigus
Valančiaus
pasipriešinimas,
kuris
ugdė
tautos
atsparumą
per
tą
sakytume
sąlyginį
atsiklaupimą,
per
tikėjimo
stiprinimą,
per
tokį
neginkluotą
pasipriešinimą
caro
valdžios
savivalei.
Ir
atrodo,
kad
vėliau
jau
tų
motyvų,
supratimo,
kaip
ir
vidinis
gyvenimas
sakytume
apibendrintai:
malda,
dvasinė
stiprybė
taip
pat
yra
pasipriešinimas. -
Šiaip
ar
taip
primenama,
kad
jis
yra
sovietinių
premijų
laureatas,
o
jo,
ypač
ankstyvojoje
poezijoje,
esama,
kaip
pats
minėjote,
prieštaringo
motyvo.
Apie
tai
žmonės
diskutuoja
internete. -
Jau
dabar
kai
prasidėjo
tas
puolimas
prieš
Marcinkevičiaus
asmenį,
jo
kūrybą,
aš
irgi,
paragintas
jį
palaikančių
žmonių,
vis
pasidalinu
jo
geraisiais
eilėraščiais
socialiniuose
tinkluose.
Tai
jau
tame
vėlyvajame
sovietmetyje
yra
toks
jo
tikrai
stiprus
eilėraštis,
kur
galima
sakyti,
kad
jis
tarsi
pripažįsta
ir
tą
neginkluotą,
vidinį
pasipriešinimą.
Ten
skamba
kažkaip
panašiai:
nedalyvauti
jėgos
pasaulyje,
jo
prievartos
ir
smurto
šūviuose,
visų
jo
sąmokslo
tamsybėje.
Tad
turbūt
nereikia
nei
Justino,
nei
kitų
nei
aukštinti,
nei
nepelnytai
žeminti.
Tiesiog
matyti
žmogaus
asmenybės
vystymasis,
jo
kūrybos
visumą
Už
ją
jisai
tikrai
vertas
labai
pagarbaus
įvertinimo. -
Visada,
kalbant
apie
sovietinės
okupacijos
laikais
kūrusius
literatus
ar
menininkus
iškyla
panašūs
klausimai.
Dėl
Salomėjos
Nėries,
Petro
Cvirkos
ir
vietos
jų
monumentams.
Kur
panašumai
ir
skirtumai?
Gal
tame,
kad
J.
Marcinkevičius,
visgi
nevažiavo
delegacijose
į
Maskvą,
vežioti
„okuopacinių
saulių“? -
Panašiai.
Manau,
kad
visi
objektyvūs
nepartiniai,
nešališki
vertintojai
pripažins
kad
prie
lietuvių
tokio
savęs
atpažinimo
vėl
sustiprėjusio
sovietmečio
pabaigoje,
nacionalinio
išsivadavimo
idėjų,
jis
tikrai
yra
vienas
iš
labiausiai
20-o
amžiaus
pabaigoje
prisidėjusių
žmonių.
Ne
tiktai
kūryba,
bet
žinome
ir
savo
politine
pozicija
jau
įsijungdamas
į
sąjūdžio
iniciatyvinę
grupę
ir
parašydamas
mūsų
atkurtos
valstybės
Konstitucijos
preambulę,
palydėdamas
iš
tikrųjų
turbūt
kaip
retas
kuris
prezidentas
sugebėtų,
su
tokiu
ir
žmogišku,
labai
brandžiu
iškilmingumu
Sausio
13-osios
aukas
lydėti
į
Antakalnio
kapines
iš
Katedros
aikštės
su
savo
neužmirštama
kalba.
Tai
šitų
puolimų,
jeigu
kažkas
bandė
jo
asmenį
ar
kūrybą
sumenkinti,
tai
manau
akivaizdu,
kad
pasiekė
visai
priešingų
tikslų. -
Grįžkime
prie
religijos
ir
poeto
vietos
bendrame
kultūriniame
kontekste. -
O
dėl
to
antireligiškumo,
antibažnytiškumo,
štai
pagalvojau
vertindamas
kitų
Lietuvoje
poetų
kūrybą,
gilinausi,
kaip
ją
vertina
kt.
Antai,
Nerija
Putinaitė
–
neliteratūrologė,
atrodo
filosofė
pagal
išsilavinimą,
bet
vis
tiktai
imdamas
įvertinti
Marcinkevičiaus
kūrybos
vertę,
skaičiau
tą
jos
knygą
„Nugenėta
pušis.
Kaltinimai
Marcinkevičiui
žeriami
jam
esą
parašius
apsakymą
„Pušis,
kuri
juokiasi“,
pagal
valdžios
tuometinės
užsakymą.
Tai
nėra
įrodyta.
Ten
jos
kaltinimas
yra
tas,
kad
poeto
kūryba
yra
tokia
panteistinė,
kur
sudievinama
gamta,
duona,
žemė,
yra
nekrikščioniška
ir
panašiai.
Manau,
kad
apskritai
turbūt
negalime
literatūrinės
kūrybos,
ar
lyrikos,
ar
poezijos
vertinti
tokiais
kriterijais.
Aišku,
jo,
kaip
ir
daugelio
lietuvių
autorių
kūryba,
nėra
religinė,
gal
tiktai
Antano
Maceinos
(Antano
Jasmanto,
kaip
jis
pasirašinėjo
poeziją),
kūryba
jau
tokia
krikščioniška,
religinė,
filosofinė.
Jei
peržvelgsime
Henriką
Radauską
ar
net
Kazį
Bradūną,
kur
irgi
daugybė
tokių
lietuviams
būdingų
ir
krikščioniškų
ir
tokių
sakytume
Dievo
atradimo
ar
įžvelgimo
gamtoje
simbolių.
Ar
to
paties
Vinco
Krėvės
Mickevičiaus,
netgi
kunigo
Vaižganto
kūryboje
galime
atrasti
daugybę
tokių
krikščioniško
tikėjimo
ir
to
tokio
pamaldaus,
pagarbaus
žvilgsnio
į
gamtą
motyvų.
Dėl
to
jie
netampa
mažiau
vertingi
mūsų
literatūros
autoritetai. -
Bet
primenama,
kad
jis
buvęs
nomenklatūrinis
naudojosi
tenai
privilegijomis
ir
panašiai.
Rimvydas
Valatka
rašo,
kad
Marcinkevičius
jam
asocijuojasi
su
spekuliantu,
kuris
iš
mėsos
kombinato
po
triusikais
neša
sasyskas.
Jam
prikišamas
naudojimasis
sovietinėmis
privilegijomis.
Kažkas
tremtyse,
o
kažkas
prabangose?,
–
juk
taip
keliamas
klausimas. -
Ką
galima
pasakyti…
Paskaičius
tokius
aiškiai
asmeniškai
su
pastanga
įžeisti,
sumenkinti
asmenį,
parenkamus
epitetus
ar
priekaištus,
tiktai
pagalvoji,
kad
kai
kurie
žmonės
buvo
propagandistai
ir
liko
tokiais.
Tokios
rimtos,
nuoširdžios
diskusijos
kažin
ar
galima
tikėtis,
kai
kalbama
tokiomis
intonacijomis.
O
dėl
tų
nomenklatūrinių
privilegijų,
tai
čia
jau
buvo
daugybės
tuo
metu
gyvenusių
ir
tų
įvairiai
tuo
metu,
sovietmečiu
pripažintų
veikėjų
gyvenimą
pažinusių,
jau
yra
paliudyta,
kad
nebuvo
jo
gyvenimas
labiau
privilegijuotas
ar
išskirtinis
negu
kitų.Man
apskritai
tas
toks
priekaištavimas
dėl
gyvenimo
kokybės
atrodo
na
nelabai
rimtas
argumentas.
Yra
labai
madinga
mūsų
sakykime
vakarų
ir
mūsų
tų
oficiozų
propagandoje
priekaištauti
rytų
diktatoriams
ar
kitų
kur
nors
režimų,
nepriimtinų
vakarų
demokratijai,
vertinti
diktatorių
turtą
(kokius
laikrodžius
nešioja,
kokiomis
mašinomis
važiuoja,
kokius
rūmus
statosi).
Ir
ko
gero
tai
yra
tiesa.
Bet
man vis
tiek
tas
atrodo
toks
primityvus
marksistinis
socialinio
pavydo
kėlimas.
Todėl,
kad
ne
vienos
šalies
prezidentas,
ar
demokratiškos,
ar
diktatūrinės
šalies,
negyvena
kaip
Diogenas
statinėje?
Ir
nedėvi
kokių
nors,
kaip
Patackas
po
Sąjūdžio
pergalės
kokio
nors
padėvėto
megztinio
Seime.
Visi
gyvena
šiek
tiek
geriau
nei
eiliniai
piliečiai. -
Šį
aspektą
laikote
nesvarbiu?
Juk
daugelis
žmonių,
tame
tarpe
intelektualų,
tada
tikrai
gyveno
daug
prasčiau,
nei
skelbė
sovietinė
„žiniasklaida“? -
Turbūt
esmė
yra
ne
tai,
kokiam
bute
žmogus
gyvena,
ar
kokie
ten
raudonmedžio
baldai,
ar
kokius
drabužius
dėvi,
bet
tai
kokios
krypties
yra
kūryba,
ar
jis
tarnauja
režimui,
ar
gieda
ditirambus
karo
nusikaltėliams,
ar
jisai
savo
kūryba
piktina
skambiai,
bet
teisingai?
Ar
skiria
ją
iškelti
bendražmogiškoms
vertybėms
ir
ar
tarnauja
savo
kūryba
iš
tikrųjų
žmogui
ir
tautai?
Dėl
Justino
Marcinkevičiaus
čia,
manyčiau
didžiajai
daliai
mūsų
visuomenės
nėra
jokių
abejonių.
Kam
tarnavo
jo
gyvenimas
ir
jo
kūryba
ir
pagal
to
meto nomenklatūrų
galimybes,
tai
kaip
jo
bičiuliai
liudijo,
jo
gyvenimas
buvo
gana
kuklus. -
Palieskime
cenzūros
klausimą.
Kaip
žinia
tuo
metu
egzistavo
tokia
įstaiga
kaip
Glavlitas,
kuri
teksto
pavojingumą,
beje,
ženklindavo,
ką
dar
ne
visi
gal
žino,
Dovydo
žvaigždžių
skaičiumi.
Kuo
daugiau
jų
–
tuo
tekstas
neva
sovietams
pavojingesnis.Ar
tokį
poetą
kaip
Marcinkevičius,
lengva
cenzūruoti
būtų
jeigu
reikėtų
tai
daryti
pagal
kažkokį
ideologinį
štampą? -
Kai
yra
valstybės
užsakymas
ir
galia,
turbūt
bet
ką
galima
cenzūruoti.
Žinome,
kad
vis
tiek
sovietinis
režimas
irgi
kito,
vienokia
turbūt
cenzūra
buvo
iki
Stalino
mirties…
Va
dabar
kaip
tik
skaitau
įvairių
literatūrologų
vertinimus
apie
sovietmečio
žymesnius
lietuvių
literatus.
Tai
ten
atrandama
tokių
užsipuolimų
tuometinėje
rašytojų
sąjungoje…
.
Buvo
tie
senieji
bolševikų
veteranai,
vadovai
ir
dideli
autoritetai,
kad
mūsų
laikais
net
sudėtinga
įsivaizduoti,
kad
dėl
to
buvo
galima
kaltinti
žmones.
Netgi
ir
tuos
,kurie
stengėsi
sakykime
ten
kritiškai
vaizduoti
Smetonos
laikų
Lietuvos
gyvenimą
–
užsipuldavo.
Užsipuldavo,
kad
per
mažai
ten,
[puola],
kad
nėra
klasinio
sąmoningumo,
kad
net
ir
kritikuoja
ten
sakykime
prieškarinę
valdininkų
korupciją
ar
kokį
nors
tenai
nepakankamą
patriotizmą,
nebuvo
įžvelgtas
komunistų
partijos
vadovaujantis
vaidmuo,
proletariato
pastangos
sukurti
geresnę
socialinę
santvarką.
Tai
čia
buvo
tie
stalininiai
metai
kada
buvo
primityviai
reikalaujama
ir
prozą
ir
poeziją
kurti
tiktai
pagal
partijos
pažymėtas
gaires,
faktiškai
įgarsinti
tik
marksizmo
tezes.
Jokios
literatūros,
jokio
meniškumo
kaip
ir
nebuvo
ar
nebuvo
reikalaujama
ar
net
jis
buvo
laikomas
trūkumu.
Tas
kaltinimas
iškildavo
jeigu
kokios
nors
išradingesnės
formos
ar
ieškoma
naujų
raiškos
būdų.
Tuoj
būdavo
įtariama
ar
tik
autorius
vėl
nebando
kurti
pagal
tą
buržuazinį
menas
menui
srovės
principą. -
Vėliau padėtis
kito,
bet
cenzūra, reikalavimas
kurti
socialistinio
realizmo
principais
vadovaujantis
–
nedingo? -
Tai
paskui
vis
tiek
jau
Chruščiovo
atšilimo
metais,
sąstingio
metais
cenzūros
galia
faktiškai
silpo.
Ir
aš
dar
būdamas
Vilniaus
pedagoginio
universiteto
studentas
prisimenu
kaip
pas
mus
atvažiuodavo
skaityti
scenoje
savo
kūrinių
Kazys
Saja
su
aktoriumi
Česlovu
Stoniu
ir
jie
nuo
scenos
sakydavo
panašius
dalykus
kaip
aš
girdėdavau
kunigą
Tamkevičių
ar
Svarinską
savo
bažnyčiose
iš
sakyklų. -
Ir
kokios
buvo
temos?
Juk
ne
prieš
sovietinę
okupaciją
ir
kompartijos
vaidmenį?
O
be
to,
ką
–
atitinkamos
tarnybos
nereagavo? -
Apie
tai,
kad
plintantis
alkoholizmas
naikina
lietuvių
tautos
genofondą,
apie
tą
diegiamą
ir
tuo
metu
daugiakalbystę,
kad
tai
kenkia
lietuvių
nacionaliniams
interesams
ir
kultūrai.
Ir
susilaukdavo
didelių
plojimų.
Tikriausia atitinkamos
įstaigos
ten
kaip
sako
ką
reikia
pranešdavo
kur
reikia,
bet
tą
kultūros
laisvės
erdvė
jau
buvo
gerokai
platesnė.
Turbūt
tą
irgi
reikia
turėti
omenyje.Man
atrodo
dabar
tos
mūsų
tokios
oficiozinės
istorinės
atminties
aš
kartais
paklausau,
kaip
ir
mūsų
Seimo
nariai
iš
valdančiosios
koalicijos
nariai
susiję
su
istorinės
atminties
veikla
kai
pakalba,
atrodo
kad
peršamas
toks
juodai
baltas
paveikslas,
kad
visa
sovietmetis
buvo
absoliutus
blogis
ir
va
staiga
nušvito
Sąjūdžio
ir
Kovo
11-osios
šviesa.
Neva
mes
staiga
tapome
Vakarais,
suklestėjo
laisvė
ir
demokratija -
O
kas
ne
taip?Juk
beliko,
kad
išmirtų
sovietine
bacila
užkrėstos
kartos
ir
visi
gyvens
laimingai
bei
laisvai?
Kas
ne
taip
šioje
schemoje? -
Toje
schemoje
mano
kartos
žmonės
iš
tikrųjų
įžvelgė
kažkokį
gal
netyčinį
pasikartojimą,
ką
mums
sakė
ir
sovietai
–
iki
mūsų
buvo
kapitalizmas,
prietarai,
išnaudojimas,
atėjom
mes
–
Spalio
revoliucija,
Lenino
socializmas
–
ir
viskas
nušvito
rojaus
šviesa.
Iš
tikrųjų
taip
nebuvo,
nes
sovietmečiu
vyko
tas
bekompromisis
pogrindžio
pasipriešinimas
–
visą
laiką
ar
ginkluotas
ar
neginkluotas.
Viena
jo
forma
buvo
kautynės
miškuose
ar
pogrindyje,
kita
forma
buvo
toks
netiesioginis,
bet
realus
kultūrinis
pasipriešinimas.
Nepasidavę
visiškai
konformizmui
menininkai,
mokslininkai,
lituanistai
iš
šitų
neužtvenktų
srovių
sudarė
sąlygas
susiformuoti
ir
užgimti
Sąjūdžiui.
Jeigu
visiškai
nebūtų
buvę
jokių
užuomazgų
ar
prielaidų
apginti
valstybei
net
ir
tais
juodžiausiais
sovietinės
priespaudos
metais,
niekas
iš
tuštumos
ir
vakuumo
neatsirastų.
Nebūtų
galėjęs
ir
Sąjūdis
ir
atkurta
nepriklausomybė
iš
nieko
atsirasti.
Kalbino
Tomas
Čyvas
Komentarai