KURŠIŲ MARIŲ UOSTELIAI: NAUJOS GALIMYBĖS, TOS PAČIOS KLIŪTYS

Kuršių marių uosteliai: naujos galimybės, tos pačios kliūtys

A. Kundroto nuotr.

Tūkstančius poilsiautojų priviliojančios Kuršių marios iki šiol neišnaudoja viso savo potencialo ir uosto čia neradę Baltijos jūrą maišantys laiveliai vis dar priversti ieškoti užuovėjos kur kas sėkmingiau šią nišą išnaudojančiose kaimyninėse Estijoje, Latvijoje ar Lenkijoje. Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis ir Klaipėdos rajono savivaldybės vicemerė Jolanta Kitra pasakoja, kaip sekasi ir ko trūksta, kad Lietuvos pajūryje atsirastų poilsiautojus, buriuotojus keliautojus, žvejus ir verslą sutelkiantis uostų ir uostelių tinklas.

Kuršių marių uostelių istorija – labai skirtinga: nuo stringančių projektų, kuriems gelbėjimo ratą mesti trukdo biurokratiniai smagračiai, iki sėkmės istorijų, kai nedrąsios investicijos lauktą rezultatą viršijo dešimtimis kartų. Kas lemia tokius rezultatų skirtumus?

Klaipėdos regiono savivaldybių ir Lietuvos buriuotojų sąjungos uostamiestyje surengtoje konferencijoje „Vartai į jūrą. Lietuvos uostų proveržis“ Neringos savivaldybės meras D. Jasaitis pasakojo, kad per visą šalies nepriklausomybės laikotarpį Lietuva Neringos savivaldybėje nepradėjo statyti nė vieno uostelio. Priežastys, anot, mero, visų pirma, biurokratinės – teritorijų planavimą numatančių dokumentų nebuvimas, tik 2012 metais patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas.

„Tik tada Neringa pasitvirtino Bendrąjį planą ir pagaliau atsirado galimybė pritraukti investicijų. Iki tol į Neringą nebuvo investuotas nei vienas euras iš Europos Sąjungos lėšų. Žinoma, tuo džiaugiasi mūsų kaimynai, kuriems pinigų liko daugiau ir mes patys dabar matome, kaip gražiai jie tvarkosi, o Lietuvoje registruotus laivus įsigiję žmonės juos laiko Latvijoje, Estijoje ar Ispanijoje, toms šalims palikdami akcizo mokestį už kurą“, – renginyje situaciją komentavo D. Jasaitis.

Investicijos sugrįžtų mokesčiais

Anot mero, Kuršių Nerijos mažųjų marinų Nidoje (molo transformacija į prieplauką, senojo uosto infrastruktūros gerinimas), Preiloje (mažųjų laivų ir žvejų uostas), Pervalkoje (jachtų ir keleivinių laivų prieplauka) ir Juodkrantėje (keleivinių laivų uosto statyba) projektams apytiksliai reikia 80 mln. Eur. Ši suma, anot D. Jasaičio, į valstybės biudžetą sugrįžtų per 10 metų, nepriskaičiuojant visų kitų mokesčių, sukurtų darbo vietų naudos.

„Tam, kad sutvarkytume Neringos marinas, kurios ne tik stiprintų vandens turizmo sektorių, paskatintų reguliarų vandens maršrutų gausėjimą, sumažintų automobilių srautus Kuršių Nerijoje, išspręstų laivų laikymo klausimą, reikia apie 40 mln. Eur. Krantinių, kurias taip pat būtina rekonstruoti ir aukštinti, rekonstrukcija kainuotų 30-40 mln. Turėdami uostą Juodkrantėje ir po vieną mariną Pervalkoje, Preiloje ir Nidoje, jas užpildytume buriuotojų laiveliais, atplaukiančiais iš Švedijos, Lenkijos, Vokietijos, Suomijos, kaimyninių Estijos ir Latvijos. Buriuotojai yra ne tik patys ekologiškiausi keliautojai, kurie naudoja tik vėjo energiją; jie keliauja kemperių principu: sustoja Klaipėdoje, Šventojoje, Juodkrantėje, Pervalkoje, Preiloje, Nidoje. Skaičiuojame, kad vienas laivas minimaliai palieka 300 Eur. Tai reiškia, kad per 5 sezono mėnesius veikiančios marinos į valstybės biudžetą grąžintų apie 8 mln. Eur. PVM“, – teigia D. Jasaitis ir priduria, kad gerai pastatytam uostui papildomų investicijų neprireikia 60-80 metų.

Riba tarp saugojimo ir biurokratijos

Meras pasakoja, kad yra labai daug biurokratinių kliuvinių, kurie neleidžia imtis teigiamų pokyčių. Pvz., privatiems investuotojams statyti uostą ar prieplauką neleidžia įstatymai – tą gali daryti tik valstybė.

„Dažnai esame kaltinami, kad neturime pasiruošę projektų, bet niekas už dyką jų neruošia. Pavyzdžiui, Neringos savivaldybė yra pasirašiusi sutartį Juodkrantės uosto projektui, kurio kaina – 583 946,00 Eur. Iš vyriausybės ir Seimo narių nuolat girdime raginimų pradėti projektus – statyti uostus, remontuoti krantines, žadama, kad pradėjus darbus, vėliau pinigų atsiras. Tačiau joks atsakingas žmogus nesiims milijoninių projektų, neturėdamas finansinių galimybių iki galo jų įgyvendinti. Ypač turint omenyje, kad tiek vietinė, tiek šalies valdžia keičiasi kas ketverius metus“, – sako Neringos meras.

Jis sako, kad teigiamą paskatą suteikė regionų politikai, kurie sutiko leisti Neringos savivaldybei iš regioninių lėšų statyti Juodkrantėje uostą.

„Jau 2024 m. tikimės turėti statybos leidimą uostui, kuris turėtų veikti autobusų stoties principu ir itin palengvintų susisiekimą su Šilute, Dreverna, Klaipėda, jau nekalbant apie akivaizdžią ekologinę naudą, kelionei sutaupytą laiką, suvaldytus keleivių srautus“, – kalba D. Jasaitis.

Uostas kuria gyvybę, darbo vietas, skatina atsirasti verslus. Aplink jį veikianti infrastruktūra gali tapti užtikrintų lėšų varikliu ir darbo vietų kalve. Didžiąją dalį pajamų čia teiktų aplink uostą esantys ir naujai atsirandantis verslai.

„Neringa yra viena labiausiai saugomų teritorijų Lietuvoje. Esame išskirtiniai tuo, kad Neringos savivaldybės ribos visiškai sutampa su Kuršių nerijos nacionalinio parko ribomis, tad didžiausi iššūkiai su kuriais susiduriame vystant infrastruktūrą – teritorijų planavimo procedūros, kurios yra labai ilgos ir sudėtingos. Ne išimtis ir procedūros, susijusios su uostų vystymo klausimais“, – sako D. Jasaitis.

Drevernos uosto nuotr.

Yra sėkmės istorijų

Kitoje marių pusėje, priešais Juodkrantės gyvenvietę įsikūrusios Drevernos ir pora kilometrų į pietus esančios Svencelės uostelių patirtis rodo, kad išnaudojus turimą potencialą galima kurti ir sėkmės istorijas. Klaipėdos rajono savivaldybės vicemerė Jolanta Kitra „Vartai į jūrą. Lietuvos uostų proveržis“ renginyje priminė, jog Dreverna – vienas geriausių pavyzdžių, kaip Savivaldybei įžvelgus galimybę atgaivinti uostelį ir įrengti turizmo poreikiams pritaikytą prieplauką, tas ir buvo padaryta.

„Darbus pradėjome 2003 metais. Ieškodami investicijų iš išorės supratome, kad geriausia būtų surasti šios teritorijos operatorių – koncesininką, kuris ir vystytų mūsų uostą. 2016 m. pasirašėme koncesijos sutartį ir prabėgus beveik dešimtmečiui jau galime be baimės sakyti, kad šis mūsų žingsnis pasiteisino.  Dabar uostelis tapo tikru traukos objektu, tiek turistams, tiek žvejams, tiek mėgėjams pasiplaukioti su laivais. Per metus čia apsilanko apie 120 000 žmonių“, – pasakoja Jolanta Kitra.

Svencelė – dar vienas pavyzdys, kaip pasitelkus kūrybiškumą ir viziją buvusioje ančių fermos teritorijoje galima sukurti šiuolaikinį poilsiautojų ir jėgos aitvarų mėgėjų traukos centrą. Visai neseniai norintys čia pasimėgauti vandens sportu ir pramogomis apsistodavo statybiniuose konteineriuose ar palapinėse – dabar aiškios vizijos ir privačių investicijų dėka Svencelėje kuriasi miestelis, veikia privatus mažųjų laivelių uostas, kuriama kanalų sistema, dygsta namai.

Galimybės Karklėje

J. Kitra konferencijos metu užsiminė apie dar vieną projektą – nedidelio uostelio Karklėje įkūrimą, kuris galėtų tapti tarpine stotele tarp Klaipėdos ir Šventosios uostų.

„Dar 2010 m. atlikome Karklės prieplaukos galimybių studiją, kuri aiškiai rodo, kad toks uostelis paskatintų vandens turizmo ir jo paslaugų plėtrą, priartintų Lietuvą prie taip trokštamo jūrinės valstybės statuso. Tuomet skaičiavome, kad uosteliui įkurti reikėtų daugiau kaip 7 mln. Eur investicijų. Vis dėlto, regiono savivaldybėms ir valstybinėms institucijoms nepavyko greitai išgryninti bendros Karklės uostelio vizijos ir rasti finansų projektui. Dokumentų derinimo procedūros užtrunka labai ilgai. Iki šiol neturime vieningos Valstybės vizijos ir strateginio plano, kaip etapais vystyti plėtrą. O dėl išaugusių statybų kainų būtinosios investicijos taip pat šoktelėjo į viršų“, – iššūkius vardija vicemerė.

Ne tik poilsis, bet ir istorija

Klaipėdos rajono savivaldybė vysto viešąsias Drevernos erdves, kuriose lankose turistai, rajono gyventojai. Miestelio centre įrengtas fontanas, tvarkoma J. Gižo sodyba, kur vyksta įvairios edukacijos, pavyzdžiui, kelionė senoviniu buriniu Kuršių marių laivu, suteiktos patalpos amatininkams, čia vyksta ir vaikų vasaros stovyklos. Taip pat pastatytas apžvalgos bokštas, keletą metų buvo dotuojamas keltas Dreverna–Juodkrantė– Dreverna.

Tačiau be šių priemonių, ieškoma ir daugiau būdų prisidėti prie vietovės potencialo didinimo. 2023 m. vasario mėnesį pateikta paraiška ES lėšoms gauti pagal Pietų Baltijos bendradarbiavimo per sieną programą kartu su Vokietijos, Lenkijos, Danijos, Švedijos partneriais dėl Pakrančių atvykstamojo turizmo skatinimo, kur viena iš numatytų veiklų – slipo mažiesiems laiveliams įrengimas Vilhelmo kanale ties Dreverna. Savivaldybė taip pat yra patvirtinusi ir Drevernos–Svencelės vietovės tvarios plėtros koncepciją, kurioje numatytos įvairios priemonės vietovės turistinio potencialo didinimui, Karaliaus Vilhelmo kanalo įveiklinimui, bendruomenių įtraukimui bei darniam šios teritorijos vystymuisi.

„Ėmėmės visų įmanomų priemonių, kad Dreverna atgytų ir taptų patraukli lankytojams. Užtrukome 20  metų. Galbūt ne visi žingsniai buvo tokie spartūs ir pastebimi plačiajai visuomenei, tačiau didžiuojamės, kad bendromis jėgomis pavyko įgyvendinti didžiulį pokytį, – sako J. Kitra. – Uostelių nauda vietos bendruomenėms ir šalies turizmo sektoriui – akivaizdi. Labai tikimės, kad darbšti kaimynystė, mažos bendruomenės partnerystė ir vizionieriškumas užkrės ir mūsų kaimynus. Dabar, žiūrėdami į Šventąją mes sakome: kad tik jums pasisektų!“.