07 Spa
Minima Pasaulinė organų donorystės ir transplantacijos diena
Kiekvienais metais spalio antrąjį šeštadienį minima Pasaulinė organų donorystės ir transplantacijos diena. Šia dieną siekiama paskatinti žmones sutikti būti donorais ir taip išgelbėti kitų gyvybes.
Organų donorystė – tai žmogaus savanoriškas ir neatlygintinas organų dovanojimas kitam žmogui. Tokį kilnų sprendimą žmogus gali priimti būdamas gyvas – dovanoti vieną inkstą ar dalį kepenų, pasirašyti sutikimą organų donorystei po savo mirties.
Gyvoji donorystė
Tai donorystės rūšis, kai transplantacijos laukiančiam žmogui (recipientui) organą dovanoja gyvas žmogus. Sergančiam artimam šeimos nariui galima dovanoti vieną inkstą arba dalį kepenų. Žmogus ir su vienu inkstu ar dovanojęs dalį kepenų gali visavertiškai gyventi. Iš gyvo donoro kasmet mūsų šalyje persodinama apie 10 inkstų. Iki šiol daugiausia – 13 transplantacijų – atlikta 2014 metais. Mūsų šalyje inkstą gali dovanoti artimas giminaitis – sutuoktinis, tėtis, mama, sesuo, brolis, teta, dėdė, seneliai. Galimybė dovanoti organą svetimiems žmonėms mūsų šalies teisėkūroje nenumatyta.
Anksčiau gyvuoju donoru galėjo tapti tik žmogus, kurio kraujo grupė sutampa su recipiento kraujo grupe. Dabar jau atliekamos ir tokios operacijos, kai gyvuoju donoru tampa nesuderinamos kraujo grupės žmogus. Tokiu atveju prieš operaciją reikalingas specialus sudėtingas recipiento paruošimas.
Organų donorystė po mirties
Organų donorystė po mirties yra neatlygintina ir anoniminė – nei recipientai, nei donoro artimieji nežino, kieno organai ir kam transplantuoti.
Organų donorystei po mirties žmogus gali pritarti būdams gyvas, t. y. pasirašyti sutikimą donorystei. Jei mirusysis tokio sutikimo nėra užpildęs, po mirties dėl sutikimo organų donorystei gydytojai teiraujasi mirusiojo artimųjų. Jei artimieji nesutinka, tuomet organų donorystės procesas nevyksta, jei pritaria – organai paimami ir transplantuojami pacientams.
Artimiesiems priimti tokį sprendimą yra sudėtinga, nes jie išgyvena netektį, juos gniuždo sielvartas ir didelė širdgėla. Ypač slegia nežinomybė – ko gi pats mirusysis būtų norėjęs. Todėl visada kalbėdami apie organų donorystę, kviečiama apie tai pasikalbėti šeimose ir pasakyti savo nuomonę ir norą.
1 žmogus gali išgelbėti 7 žmones
Transplantacijai paimami tie organai, kurie yra sveiki ir tinkami persodinti sergantiems ir transplantacijos laukiantiems pacientams. Vienas donoras gali pagerinti sveikatą ar išgelbėti gyvybę net 7 sunkiai sergantiems žmonėms. Todėl ir sakoma, kad po transplantacijos žmogui suteikiama viltis vėl gyventi visavertį gyvenimą.
Didžiosios pasaulio religijos sutaria, kad donorystė – vertingas atjautos, pagalbos kitam veiksmas. Katalikų bažnyčia pritaria neatlygintinam mirusio žmogaus audinių ir organų dovanojimui kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties. Katalikų nuomone, organų donorystė yra broliškos meilės auka. Transplantacija etiškai ir morališkai yra priimtina Vatikanui.
Organų donorystei pritaria ir daugybė kitų religijų – musulmonų, indų, graikų ortodoksų ir kt.
MITAI ir FAKTAI
MITAS: Turėdamas Donoro kortelę, organų donoru galiu tapti prieš savo valią.
Kaip yra iš tiesų: Netiesa. Ar žmogus taps organų donoru, lemia ne Donoro kortelė. Donoro kortelė – tik pritarimo organų donorystei simbolis. Esminė sąlyga, kad žmogus taptų organų donoru – žmogui reanimacijos skyriuje turi būti konstatuota smegenų mirtis ar širdies sustojimas. Kalba apie organų donorystę galima tik tada, kai nepavyksta atkurti kraujotakos smegenyse ir širdies veiklos, kai būna išnaudotos visos galimybės atgaivinti žmogų. Donoro kortelės turėtojai donorais tampa labai retai. Nuo 2000 metų, kai įteisinta Donoro kortelė, tik 7 mirusieji buvo pasirašę sutikimą donorystei po mirties.
MITAS: Recipientai gali susitikti su donoro artimaisiais.
Kaip yra iš tiesų: Susitikti negalima – Lietuvos Respublikos įstatymai užtikrina donoro ir recipiento konfidencialumą, tačiau Nacionalinis transplantacijos biuras padeda ir tarpininkauja, jei donoro artimieji ir recipientas nori susirašinėti.
MITAS: Turtingiems ir žymiems žmonėms transplantacijos laukiančiųjų sąraše teikiama pirmenybė.
Kaip yra iš tiesų: Organai transplantuojami atsižvelgiant į medicininius kriterijus, recipiento laukimo laiką ir ligos sudėtingumą. Pirminis organo donoro ir recipiento parinkimas atliekamas informacinės sistemos – pagal kraujo grupę, ūgį, svorį, recipiento laukimo laiką, ligos sudėtingumą. Todėl nei žmogaus statusas visuomenėje, nei jo finansinės galimybės nepadės nei greičiau sulaukti organo donoro, nei greičiau pasveikti.
MITAS: Už dovanotus organus mokamos kompensacijos.
Kaip yra iš tiesų: Organų donorystė – savanoriška, altruistiška ir neatlygintina, todėl už dovanotus organus nei donorams, nei jų artimiesiems kompensacijos nemokamos.
MITAS: Paimant organus transplantacijai, bus sudarkytas kūnas.
Kaip yra iš tiesų: Netiesa. Organai transplantacijai paimami tokiu pačiu būdu, kaip ir atliekant įprastą operaciją – lieka tik pooperacinis randas. Transplantacijai imant ragenas, akies obuolys neišimamas ir nesudarkomas – imama tik plonytė, skaidri išorinio akies dangalo dalis, o į jos vietą dedamas implantas, vizualiai nesiskiriantis nuo tikrosios ragenos.
MITAS: Dėl persirgtų ligų aš negaliu būti donoras.
Kaip yra iš tiesų: Medicinai kasdien tobulėjant, organų donorais gali tapti vis daugiau žmonių, nepaisant kadaise persirgtų ligų. Tačiau ar organai tinkami transplantacijai, gydytojai nusprendžia tik po žmogui konstatuotos smegenų mirties. Pavyzdžiui, jei donoras serga hepatitu, jo organus galima transplantuoti tokia pat liga sergančiam recipientui.
MITAS: Aš per senas būti donoru.
Kaip yra iš tiesų: Donorais gali tapti įvairaus amžiaus žmonės. Svarbiausia – ne amžius, o sveikatos būklė. Ar žmogaus organai tinkami transplantuoti, gydytojai sprendžia tiktai po jo mirties. Vyriausias donoras Lietuvoje buvo 82 metų, transplantacijai tiko jo inkstai ir ragenos. Europoje donoro kepenys, širdis, inkstai yra paimami ir iš 95 metų donorų.
MITAS: Žmogus gali atsigauti po smegenų mirties.
Kaip yra iš tiesų: Žmonės gali atsigauti po komos, bet ne po smegenų mirties. Koma ir smegenų mirtis nėra tas pats. Koma – sunki būklė, kai pacientas netenka sąmonės, jam išnyksta refleksai, sutrinka kitos gyvybinės funkcijos, tačiau jis nėra miręs. Smegenų mirtis – negrįžtama visų žmogaus galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis, nors kai kurie žmogaus organai bei organų sistemos dar funkcionuoja. Smegenų mirtis yra galutinė individo mirtis.
MITAS: Jei turėsiu Donoro kortelę, mane gali nužudyti dėl organų.
Kaip yra iš tiesų: Informacija apie Donoro kortelės savininkus saugoma, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais asmens duomenų apsaugos reikalavimais. Informacija apie Donoro kortelės savininką gali būti suteikiama tik jam pačiam asmeniškai prašant arba pateikus įgaliojimą – jo įgaliotam asmeniui, arba gydytojui – kai konstatuojama smegenų mirtis ir pradedamas pildyti potencialaus donoro protokolas. Svarbu ir tai, kad donoro organai gali netikti transplantacijos laukiantiems recipientams. Transplantacija tokiu atveju negalima, nes ji neišgelbės sergančiojo gyvybės, donoro organą sergančiojo organizmas atmes kaip svetimkūnį.
MITAS: Jei gydytojas žinos, kad noriu būti donoras, jis nesistengs išsaugoti mano gyvybės.
Kaip yra iš tiesų: Gydytojas pirmiausia gydo, nes jam svarbiausia – išgelbėti ligonį. Nė vienas gydytojas nėra suinteresuotas didinti pacientų mirtingumą savo ligoninėje. Į reanimacijos skyrių patekusį pacientą, visų pirma, siekiama išgelbėti, niekas nežino, kad žmogus yra pasirašęs sutikimą donorystei. Tik pacientui diagnozavus smegenų mirtį, su jo artimaisiais bus kalbama apie donorystę.
MITAS: Bet kas gali už mane pasirašyti sutikimą organų donorystei.
Kaip yra iš tiesų: Netiesa. Pildant sutikimą Donoro kortelei gauti, reikia pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Sutikimas pildomas farmacininkų, medicinos ar Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojų akivaizdoje. Duomenys įtraukiami į Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorų bei recipientų registrą. Savo spendimą dėl donorystės žmogus gali bet kada pakeisti.
Parengta naudojantis Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ ir Nacionalinio transplantacijos biuro informacija
