Vienas iš senovės Romos imperatorių ištarė frazę „Skaldyk ir valdyk“, kuri puikiai atspindėjo cinišką, tačiau išmintingą romėnų, siekusių išardyti su jais kovojančių priešų sąjungas, politikos principą. Istorijos tėkmėje šiuo principu vadovavosi ne tik svetimas teritorijas užkariauti siekusios imperijos, bet ir priešiškų jėgų apsuptos valstybės, kurioms gudri politika labiau nei karinė jėga padėdavo sėkmingai išgyventi žiauriame ir nedraugiškame pasaulyje.
Tiesą sakant, romėnų išmintis yra nepavaldi laikui, todėl puikiai tinka ir mūsų laikams, į kuriuos mes kartais, būdami naivūs, žvelgiame pro rožinius akinius, besąlygiškai tikėdami tarptautinės teisės ir moralės normų galia. Tačiau realybė yra tokia, kad santykiai tarp valstybių yra savotiška kova dėl išlikimo. Ir to nė akimirkai neturėtų pamiršti prie valstybių vairo stoję politikai, kurių pagrindinis tikslas turėtų būti savos šalies interesų gynimas.
Vienas iš sėkmingiausių šiuolaikinių pavyzdžių – Izraelis, kuris, būdamas stiprus kariniu požiūriu, sugeba dar ir sumaniai laviruoti ne tik tarp pasaulinių galybių, bet ir tarp regione esančių priešiškų jėgų, kurios norėtų žydų valstybę sunaikinti. Ir Izraeliui nėra kitos išeities, nes nuo to priklauso jo egzistencija.
Gaila, tačiau susidaro įspūdis, kad Lietuvos politikai neretai „skaldyk ir valdyk“ principą naudoja visiškai ne pagal paskirtį: skaldo mūsų pačių visuomenę (pamiršę himno žodžius apie vienybę), o priešus… vienija. Ir jie taip elgiasi nepaisydami to, šalia mūsų visados buvo ir yra didžiulė geopolitinė grėsmė – Rusija. Būdami tokioje sunkioje padėtyje, turėtume viską daryti, kad mūsų priešai nesivienytų, tačiau per proto ir įžvalgumo trūkumą padarome atvirkščiai.
Paimkime, kad ir situaciją su Baltarusija. Dar tik prasidėjus masiniams protestams kaimyninėje šalyje prieš Lukašenką ir mūsų politikos viršūnėms suskubus smerkti valdžią uzurpavusį autokratą bei remti opoziciją, rašiau, kad šie geri norai prives prie to, kad, nematydamas kitos išeities, Lukašenka atsidurs kruvinojo diktatoriaus Putino glėbyje. Deja, taip ir įvyko.
Šiandien už šį trumparegišką ne tik Lietuvos, bet apskritai Vakarų elgesį moka ukrainiečiai, kuriuos, pasinaudoję Lukašenkos pažeidžiamumu, rusai atakavo iš dviejų – Rusijos ir Baltarusijos – pusių. Jeigu ne ukrainiečių didvyriškumas, karinis smūgis galėjo baigtis katastrofa ne tik Ukrainai, bet ir mums, nes jau dabar turime gerokai ilgesnę sieną su Rusija (skaičiuojant, kad Baltarusija – de facto Rusija) ir esame tarsi replėmis užspausti priešiškų šalių.
Taip, Lukašenka yra diktatorius, taip jis budelis savo žmonėms. Niekas to ir neneigia. Tačiau mes turime didesnį priešą – Rusiją, todėl privalome mąstyti plačiai ir siekti, kad mūsų priešai rietųsi tarpusavyje, o ne vienytųsi. Net ir dabar, praėjus dvejiems su puse karo metų, Lukašenka pilnai neįsitraukė į konfliktą.
Negana to, prieš kelias savaites jis ėmė ir atitraukė savo kariuomenę nuo sienos su Ukraina, kuo iškart pasinaudojo ukrainiečiai ir atlaisvintus dalinius nusiuntė į Kursko regioną, kur jie sugebėjo padaryti neįsivaizduojamą dalyką – užimti dalį valstybės agresorės teritorijos!
Rusai iš pykčio putojasi, vadina “batką” išdaviku, o jis ramiai televizijoje aiškina, kad jokio pavojaus iš Ukrainos pusės Baltarusijai nėra. Vartosi kaip ungurys ant įkaitintos keptuvės, nuolaidžiauja Putinui (nuo kurio jis yra visiškai priklausomas), tačiau savanoriškai galvos į kilpą nekiša. Ir būtent jis yra silpnoji Rusijos ir Baltarusijos sąjungos grandis. Būten į jį turėtų būti nukreiptos mūsų ir Vakarų diplomatų pastangos.
Atitraukus Baltarusiją nuo Rusijos, Rusijos pozicijos dar labiau susilpnėtų, o mes būtume kur kas saugesni. Ukrainiečiai tai supranta, kodėl nenorime suprasti mes?
Lietuvos “kova” su Kinija ir abipusių santykių gadinimas taip pat yra ne laiku ir ne vietoje. Taip, Kinija yra grėsmė demokratiniam Vakarų pasauliui, taip ji rengiasi mesti iššūkį JAV dėl globalaus dominavimo. Tačiau būtent todėl ir negalima dabar aštrinti santykių, nes į kampą spraudžiamos diktatūros yra linkusios telktis. Ar mes tikrai norime matyti vieningą Rusijos-Kinijos-Irano bloką? Kol kas tai tėra popierinės sąjungos, kurių nariai vieni kitus labiau išnaudoja nei palaiko iš tiesų, bet situacija gali ir pasikeisti. Vadinasi, pirmiau turime susitvarkyti su Rusijos grėsme, kad viena iš galimos ašies šalių iškristų iš žaidimo, o tik tada galėsime prisiminti nesutarimus su Kinija. Viskam savas laikas, o savo šalies interesų turime paisyti dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę.
Istorija rodo, kad Lietuvoje sunkiais šaliai momentais visada atsirasdavo asmenybių, kurios nukreipdavo mūsų valstybę tinkama linkme. Įžvalgių politikų dėka atkūrėme Nepriklausomybę, atsikratėmė sovietų kariuomenės, įstojome į NATO ir ES. Norėtųsi, kad protas ir išmintis vėl sugrįžtų į mūsų užsienio politiką.
The post Neišmoktos senovės romėnų pamokos: kur veda Lietuvos užsienio politikos trumparegiškumas appeared first on Kauniečiams kasdienės naujienos.
