Dauguma pasakojimų apie karą persmelkti smurto ir nelaimių. Nieko stebėtino, juk tai – visapusiškai jo dalyvius traumuojantis reiškinys, kurio metu pozityvūs nutikimai tampa retenybe. Grįžusius iš karo piliečius neretai kamuoja potrauminio streso sindromas (PTSS), depresija, nerimas ir kiti psichologiniai sutrikimai. Statistika nepaneigiama, tačiau šį kartą kviečiame susitelkti į išimtis ir susipažinti su lokiu Wojteku, kurio dėka grupelės Antrajame pasauliniame kare dalyvavusių piliečių prisiminimai apie šį tragišką laikotarpį pasipildė itin smagiais nutikimais.
Kaip lokiukas atsidūrė karo lauke?
Ši nepaprasta istorija prasidėjo Irane, Wojteko gimtinėje. Manoma, jog lokiuko motina buvo nušauta medžiotojų, tad mažyliui gana anksti teko vienam leistis į kelią. Klaidžiojantį laukuose šį surado ir priglaudė berniukas, tačiau kartu jie buvo neilgai. Jį, nešiną savo globotiniu, netrukus sutiko lenkų kariai ir po sėkmingų derybų lokiukas buvo parduotas už kelias skardines maisto.
Būrys ir suteikė lokiukui vardą ,,Wojtekas“, lenkiška vardo reikšmė ,,laimingas karys“ jam puikiai tiko: mažylis augo apsuptas gausybės dėmesio ir meilės, lepinamas saldintu sutirštintu pienu ir marmeladu. Tokio neįprasto draugo turėjimas neabejotinai padėjo daugybei karių nors trumpam pamiršti namų ilgesį. Jie geriau nei bet kas kitas suprato Wojteko padėtį, visi būrio kariai buvo ką tik grįžę iš sovietų nelaisvės, daug laiko praleido atskirti nuo artimųjų. Lokiukas tapo tikra moraline būrio parama.
Neįprasta draugystė padėjo kariams išgyventi sunkumus
Kaip netrukus paaiškėjo, šio keturkojo priežiūra reikalavo daugybės laiko ir pastangų: juk lokiai labai greitai auga ir stambėja. Anksčiau su tokiu gyvūnu nesusidūrusiems vyriškiams liko su Wojteku dalintis viskuo, ką gaudavo patys. Karo veteranas Augustynas Korolewskis teigia, jog Wojtekui net patiko svaigintis: ,,Jis gėrė alų ir mėgo cigaretes, visai kaip vyras. Vienas bokalas alaus jam nieko nereiškė… Visiškai neprigerdavo.“ Tiesa, cigarečių lokys nerūkydavo, o sukramtydavo jas.
Toks karių ir Wojteko bendravimas tęsėsi dvejus metus, nes 1944 metais būriui reikėjo persikelti į Neapolį. Iškilo grėsmė, jog čia būrio ir laukinio gyvūno draugystė gali nutrūkti: uosto tarnyba griežtai atsisakė Wojteką įleisti į laivą. Kilus didžiam karių nepasitenkinimui, leidimas vis dėlto buvo suteiktas ir lokys tapo oficialiu kariuomenės nariu, jis net gavo visus reikalingus dokumentus.
Užtarnautą „pensiją“ praleido būdamas zoologijos sode
Wojtekas kariškiams buvo toks brangus, jog šie pasirūpino, kad nauja būrio emblema vaizduotų lokį, tempiantį sunkiąją artileriją. Tokios buvo tuo metu jau kapralu tapusio Wojteko pareigos: pasižymėjęs didele jėga lokys padėdavo kariškiams nešiodamas sunkias dėžes ir įvairius rakandus. Pasibaigus karui, Wojtekas kartu su savo būriu plaukė į Škotiją, kur jie ir dar 3 tūkst. karių buvo demobilizuojami. Naujaisiais gyvūno namais tapo Edinburgo zoologijos sodas.
Čia jis labai greitai virto tikra žvaigžde: žmonės ir veteranai iš viso pasaulio būriais rinkdavosi prie lokio narvo siekdami savo akimis pamatyti karo didvyrį. Be abejonės, Wojteką lankė ir jo būrio draugai. A. Korolewskis Edinburge lankėsi kelis kartus ir pastebėjo, kad ir po ilgo laiko lokys vis dar suprato lenkų kalbą: „Kai ištardavau jo vardą, Wojtekas atsisėsdavo ant galinių letenų ir purtydavo galvą prašydamas cigaretės“. Skulptūra lokiui šiame mieste atidengta 2013 metais.
Imperial War Museum nuotraukos
