Beveik
kasmet
pavojingų
atliekų
perdirbimo
gamyklose
ar
saugyklose
kylantys
ekologinei
bombai
prilygstantys
gaisrai
jau
tapo
liūdna
tradicija.
Alytaus
padangų
perdirbimo
įmonėje
2019
m.
spalį
kilęs
gaisras
buvo
gesinamas
net
10
dienų,
į
aplinką
pateko
daug
pavojingų
medžiagų,
o
pats
gaisras
buvo
pavadintas
„viena
didžiausių
pastarojo
meto
ekologinių
nelaimių
Lietuvoje“.
Tomas
Čyvas
Įmonės,
kurioje
kilo
gaisras,
turtas
buvo
apdraustas
50
tūkst.
eurų
suma,
o
gaisro
žala
buvo
įvertinta
11–13
mln.
eurų.
Dėl
aplinkos
užterštumo
apylinkėse
esantiems
gyvulininkystės
ūkiams
buvo
uždrausta
realizuoti
produkciją,
92
pieno
ūkiams
buvo
išmokėtos
kompensacijos
–
35
152
eurų.
Šiemet
vasarą
Vilnių
kelioms
dienoms
paralyžiavo
gaisras,
kilęs
Gariūnų
turgavietėje
esančioje
atliekų
rūšiavimo
įmonėje
„Ecoservice“.
Ugniagesiai,
rizikuodami
sveikata
ir
gyvybe,
likviduoja
aplaidumo
ir
godumo
padarinius.
Kiek
tai
tęsis
ir
kas
dar
kur
gali
degti?
Ką
apie
tai
mano
institucijos?
Aplinkosaugininkai
rodo
į
savivaldybę
Šalyje,
kur
nuolat
pasakojama
apie
meilę
gamtai,
Europos
žaliąjį
kursą,
kur
politikų
parodomai
kovojama
su
brangiakailių
žvėrelių
kančiomis
fermose,
baiminamasi,
kad
tuojau
bus
išmedžioti
visi
žvėrys
miškuose,
žmonių
saugumas
stumiamas
į
antrą
planą.
Viskas
paliekama
ugniagesiams
gelbėtojams.
Ar
gali
Alytaus
padangų
perdirbimo
arba
Gariūnų
atliekų
rūšiavimo
įmonėse
kilę
gaisrai
pasikartoti
ir
kitose
analogiška
veikla
užsiimančiose
įmonėse?
Toli
neieškant
potencialių
nelaimių
vietų,
„Valstiečių
laikraštis“
bent
kelioms
institucijoms
išsiuntė
nuotraukas
iš
neformalaus
sąvartyno,
metų
metus
gyvuojančio
Karoliniškių
mikrorajono
pakraštyje.
Šalia
–
mokyklos,
darželiai,
gyvenamieji
namai,
Pilaitės
giria.
Formaliai
vis
dar
egzistuojančios
garažų
bendrijos
(privačios
valdos)
teritorijoje
krūvomis
voliojasi
ne
tik
padangos,
bet
ir
kitokios
atliekos.
Garažų
likę
vos
keliolika,
įvairiausio
tipo
gėrimus,
įskaitant
pigią
parfumeriją,
vartojančių
personažų
ten
nuolat
knibždėte
knibžda,
tačiau
deklaruojama,
kad
teritorija
privati
ir
pašaliniams
įeiti
draudžiama.
Draudžiama,
bet
kas
iš
to?
Mat
vartai,
kaip
pas
tą
ožį
iš
pasakos,
yra,
o
tvoros
ne.
Vienas
geras
bet
kokio
degaus
skysčio
šliūkštelėjimas
ant
susikaupusio
„turto“,
ir
langus
bijotų
atsidaryti
bent
keli
sostinės
mikrorajonai.
Kas
už
tai
atsakytų
ir
kaip
ištaisyti
padėtį?
Nuomones
apie
tai
išsakė
aplinkosaugos,
savivaldos,
ugniagesių
ir
Aplinkos
ministerijos
komentatoriai.
Pradėkime
nuo
Aplinkos
apsaugos
departamento
prie
Aplinkos
ministerijos
(AAD).
AAD
Komunikacijos
skyrius
nurodo,
kad
komunalines
atliekas
tvarko
savivaldybių
komunalinių
atliekų
tvarkytojai,
kurių
priežiūrą
vykdo
savivaldybių
administracijos,
tad
tvarka
konteinerių
aikštelėse
pasirūpinti
ir
ją
užtikrinti
turėtų
savivaldybės.
„Jei
konteinerių
aikštelė
yra
juridinio
asmens
sklype,
tai
ir
juridinis
asmuo
atsakingas,
kad
jo
sklypas
nebūtų
užterštas.
Šiuo
atveju
atliekų
turėtojas
yra
garažų
bendrija.
Ji
LR
atliekų
tvarkymo
įstatymo
ir
atliekų
tvarkymo
taisyklių
kitų
teisės
aktų
nustatyta
tvarka
turi
atliekas
perduoti
atliekų
tvarkytojams
ir
pasirūpinti,
kad
jos
sklypas
nebūtų
užterštas“,
–
akcentuoja
AAD.
Pasak
AAD
specialistų,
žiūrint
į
nuotraukas
akivaizdu,
kad
atliekos
nėra
išrūšiuotos.
„Šiuo
atveju
garažų
bendrija
turi
išrūšiuoti
atliekas
ir
nekomunalines
atliekas
perduoti
atliekų
tvarkytojams,
turintiems
teisę
tvarkyti
tokias
atliekas,
pavyzdžiui,
padangas.
Taip
pat
bendrija
privalo
turėti
galutinį
atliekų
sutvarkymą
patvirtinantį
dokumentą.
Tiek
AAD,
tiek
savivaldybės
aplinkosaugininkai
jam
gali
duoti
privalomąjį
nurodymą
atliekas
išrūšiuoti“,
–
rašoma
atsakyme.
Savivaldybė
kratosi
atsakomybės
Tvarkymo
ir
švaros
taisyklės,
kaip
savo
komentare
„Valstiečių
laikraščiui“
nurodo
Vilniaus
savivaldybės
Komunikacijos
skyriaus
specialistas
Irmantas
Kuzas,
draudžia
be
žemės
savininko
ar
teisėto
valdytojo
raštiško
sutikimo
laikyti
statybines
ar
kitas
medžiagas,
gamybos
produkciją
arba
kitus
daiktus.
Tad
už
šį
pažeidimą
gresia
įspėjimas
ar
bauda
iki
600
eurų.
„Atliekų
tvarkymo
įstatyme
ir
Vilniaus
miesto
savivaldybės
atliekų
tvarkymo
taisyklėse
numatyta,
kad
padangų
negalima
palikti
prie
konteinerių.
Padangas
galima
pristatyti
(pasirinktinai)
į
bet
kurią
tokių
atliekų
priėmimo
vietą
(padangų
platinimo
vietą,
transporto
priemonių
techninės
priežiūros
ir
remonto
paslaugas
teikiančią
įmonę
ar
savivaldybės
įrengtą
didelių
gabaritų
atliekų
surinkimo
aikštelę
(nemokamai
priimama
iki
keturių
padangų
per
metus)“,
–
priduria
I.Kuzas.
Prie
padangų
dar
grįšime.
Apie
konkretų,
ilgus
metus
egzistuojantį
neformalų
sąvartyną
paklausėme
ir
Priešgaisrinės
apsaugos
ir
gelbėjimo
departamento
(PAGD)
specialistų,
nes
į
juos
pirštu
rodo
ir
AAD,
ir
Vilniaus
savivaldybė.
Ugniagesiai
–
sugertukas
viskam?
Kaip
žinia,
ugniagesių
gelbėtojų
pasitikėjimo
reitingai
yra
didžiausi
jau
ne
vienus
metus.
Tačiau
jie
turėtų
ne
tik
gesinti
gaisrus,
bet
ir
užsiimti
prevencija.
PAGD
atstovė
spaudai
Sonata
Kukienė,
paklausta,
kodėl
laiku
nesiimama
prevencijos
priemonių,
kad
nekiltų
gaisrai
(juk
kitu
atveju
tokiuose
gaisruose
rizikuojama
ir
ugniagesių
sveikata),
atrašė:
„Ugniagesiams
dažnai
tenka
dirbti
ypač
karštomis
dienomis,
jų
apsauginiai
drabužiai
taip
pat
daro
įtaką,
tačiau
tokia
jų
darbo
specifika.
Jeigu
sveikatos
sutrikdymas
priskiriamas
prie
lengvų
ar
sunkių
sveikatos
sutrikdymų,
pavyzdžiui,
ugniagesys
susižaloja
gaisro
vietoje,
tuomet
atliekamas
vidinis
patikrinimas.
Jeigu
sveikatos
sutrikdymas
atitinka
visas
numatytas
sąlygas,
tada
mokama
kompensacija.
Tačiau
tokie
atvejai
reti.“
Pasak
Vilniaus
universiteto
Gyvybės
mokslų
centro
atstovo
dr.
G.Ignatavičiaus,
didžiosios
problemos
yra
būtent
tose
įmonėse,
kurios
legaliai
tvarko
atliekas,
kur
formaliai
visi
popieriai
tvarkingi,
ataskaitos
laiku
pateiktos
ir
net
patikrinimų
būta
laiku.
Apie
konkrečią
parodytą
rizikos
vietą
komentaras
buvo
keistokas.
„Nuotraukas
dėl
bendrijų
teritorijose
laikomų
šiukšlių
reikia
persiųsti
Departamento
teritoriniam
struktūriniam
padaliniui,
veikiančiam
savivaldybėje,
kurioje
padarytos
nuotraukos,
ir
atlikti
neplaninį
patikrinimą“,
–
„Valstiečių
laikraščiui“
rašo
S.Kukienė.
Net
nerašoma,
kad
patys
persiųs,
kad
perduos,
inicijuos.
Reikia
persiųsti.
O
ar
bus
anksčiau
„neplaninis
patikrinimas“,
ar
gaisras,
nuo
kurio
dus
ištisi
mikrorajonai
(Karoliniškės,
Pilaitė,
Justiniškės)
–
matysime.
Miesto
tarybos
opozicijos
politikai,
po
redakcijos
užklausimų,
sako
pradedantys
domėtis
tuo,
kas
vyksta
daug
metų.
Padangų
reikalas
Padangos.
Toksiškas
naftos
antrinis
produktas.
Kaip
čia
sutvarkius,
kad
nesivoliotų
visur
–
garažų
bendrijose,
prie
konteinerių,
miškuose,
pamiškėse
ir
nešienautose
pievose?
Kaip
buvo
padaryta,
kad
plastikiniai
alaus,
giros,
sulčių
ar
limonadų
bambaliai
(toksiški
antriniai
naftos
produktai)
negulėtų
krūvomis
ar
pavieniui?
Buvo
sukurta
depozito
sistema.
Sumoki
antkainį
pirkdamas,
o
atnešęs
jį
atgauni.
Reikalas
pasiteisino.
Plastikinės
gėrimų
taros
bemaž
nerasi.
Teisybės
dėlei,
kartais
ir
drąsesni
mokinukai
nukosėja
iš
panosės
tų,
kuriems
tai
yra
pragyvenimo
šaltinis.
O
ir
šeimose
vyrauja
nuomonė:
kam
čia
išmesti,
jei
galima
grąžinti
ir
atsiimti
eurą
kitą.
Metalą
ir
plastikinę
gėrimų
talpą
net
narkomanai
noriai
surenka
ir
pristato
ten,
kur
reikia.
Tiesa,
stipresnių
gėrimų
talpoms
depozito
sistemos
nėra,
tad
ant
degtinės
butelio
duženų
galima
užlipti
ir
Trakų
ar
Molėtų
rajono
ežero
pliaže.
Kodėl
nepadarius
to
ne
tik
degtinės
talpoms,
bet
ir
padangoms?
Visos
institucijos
rodo
pirštu
į
politinę
valdžią.
„Savivaldybė
nėra
atsakinga
už
depozito
sistemos
teisinio
reglamentavimo
kūrimą,
todėl
negalime
to
pakomentuoti“,
–
sako
Vilniaus
savivaldybės
atstovas
I.Kuzas.
AAD
atstovai
šiuo
klausimu
buvo
ne
ką
iškalbingesni.
„Dėl
depozito
sistemos
reiktų
kreiptis
į
Aplinkos
ministeriją,
kuri
ir
galėtų
būti
teisės
aktų
pakeitimų
iniciatorė“,
–
rašoma
komentare.
Politinė
pozicija
Aplinkos
ministerija
yra
būtent
ta
institucija,
kuri
turi
atsakyti
už
gamtosaugą
ir
žaliąjį
kursą,
tad
ir
keliaujame
su
užklausimais
pas
ministrą,
liberalą
Simoną
Gentvilą.
Asmeninį
užklausimą
perskaitęs,
vėliau
perspėtas,
kad
tyla
bus
interpretuota
kaip
atsisakymas
komentuoti,
politikas
pranešė
perduodąs
klausimus
Aplinkos
ministerijos
klerkams.
Savo
vardu
S.Gentvilas
nenori
sakyti
nieko.
Aplinkos
ministerijos
Atliekų
politikos
grupės
vyr.
patarėjas
Midaugas
Kauzonas
žeria
teiginius,
kurie,
reikia
manyti,
bent
kažkiek
atspindi
ministro,
kaip
politiko,
nuostatas.
„Baudos
už
į
gamtinę
aplinką
išmestas
padangų
atliekas
numatytos
Administracinių
nusižengimų
kodekse.
Priklausomai
nuo
išmestų
padangų
atliekų
kiekio
bauda
gali
būti
nuo
30
iki
4
300
eurų.
Aplinkos
ministerijos
nuomone,
teisinis
reglamentavimas
ir
AAD
funkcijos
leidžia
užkardyti
netinkamą
padangų
atliekų
laikymą
ir
dėl
to
galimas
kilti
pasekmes“,
–
rašoma
ministro
vardu
(mat
klausimai
adresuoti
ministrui,
–
red.
past.).
Ir
jokio
pažado,
jokios
iniciatyvos
dėl
padangų
depozito
sistemos,
formalių
ir
neformalių
jų
sąvartynų
likvidavimo.
Gaisras
Gariūnuose
Formalūs
šūkiai
Oficiali
pozicija
yra
tokia,
kad
mes
visi,
nepaisant
mokamų
mokesčių
valdžios
samdomų
privačių
firmų
bei
prievaizdų,
turime
iš
esmės
tvarkytis
patys.
Milijonus
į
kišenes
susižeriantys
valdžios
samdytiniai,
tikėtina,
dosniai
finansuoja
akcijas
„Darom“
ir
pan.
Socialinę
reklamą
nupirkti
pigiau
nei
pačiam
daryti
tai,
kam
pasamdytos
komunalinės
įmonės.
Surasi
entuziastų,
kurie
atidirbs,
o
tau
nusirėš
kaštai.
„Tai,
kad
miškininkai
kasmet
iš
miškų
išveža
beveik
1
000
tonų
atliekų,
tik
įrodo,
kokia
svarbi
yra
ši
jau
tradicija
tapusi
iniciatyva.
Kviečiu
visus
jungtis
ir
kartu
tvarkyti
savo
pamėgtas
bei
dažnai
lankomas
vietas
tam,
kad
pavasarį
sugrįžtume
į
žaliuojančius
ir
švarius
miškus“,
–
pranešime
spaudai
akcijos
svarbą
pabrėžė
S.Gentvilas.
Gaisringos
šalies
praktika
Australija
yra
vakarietiškos
kultūros
šalis
Okeanijoje.
Gaisrai
–
net
labai
stiprūs,
tiesiog
siaubingi
–
ten
dažni.
„Valstiečių
laikraščiui“
apie
tenykštės
valdžios
taktiką
su
teršalų
laikytojais
pasakoja
garsus
režisierius,
Sidnyje
nūnai
reziduojantis
Tomas
Donėla.
Pasak
jo,
savo
privačiame
kieme
jis
privalo
būti
nusipjovęs
žolę,
idant
matytų,
ar
nešliaužia
kokia
nuodinga
gyvatė,
nes
ji
gali
peršliaužti
ir
pas
kaimyną.
O
dėl
šiukšlių
laikymo
„privačioje
valdoje“
komentaras
buvo
paprastas.
„Baudos
už
šiukšlinimą
didžiulės
ir
greitai
skiriamos.
Savivaldos
reindžeriai
turi
teisę
vietoje
skirti
80–750
JAV
dolerių
baudas
už
šiukšlinimą.
Jei
matote,
kad
kas
nors
šiukšlina
iš
savo
automobilio,
galite
apie
tai
pranešti
Naujojo
Pietų
Velso
aplinkos
apsaugos
tarnybai
(EPA).
Baudos
svyruoja
nuo
250
iki
500
JAV
dolerių.
Norėdami
pranešti
apie
šiukšlinimą
iš
transporto
priemonės,
turite
iš
tikrųjų
matyti,
kaip
šiukšlės
buvo
išmestos
arba
išpūstos
iš
transporto
priemonės,
pateikti
transporto
priemonės
registracijos
duomenis
ir
nurodyti
vietą,
kurioje
buvo
išmestos
šiukšlės,
pranešti
apie
įvykį
per
14
dienų“,
–
pasakoja
jis.
Anot
T.Donėlos,
argumentas,
kad
čia
privati
valda
ir
darau
ką
noriu,
Australijoje
prajuokintų.
„2023
m.
liepos
3
d.
padangų
ir
kitų
atliekų
deginimas
Gippslando
valstijos
ūkininkui
kainavo
1
110
JAV
dolerių
baudą,
nes
į
šią
vietą
dėmesį
atkreipė
dūmai
ir
kvapas.
EPA
pareigūnai,
reaguodami
į
visuomenės
nario
pranešimą,
nuvyko
į
Tyerso
vietovėje,
netoli
Traralgono,
esantį
sklypą.
Jie
rado
dvi
krūvas
sudegusių
atliekų
ir
duobėje
tebedegančią
ugnį.
Netoliese
buvo
degalų
konteineris
ir
maždaug
300
litrų
sudegusių
padangų
pėdsakų“,
–
cituoja
pašnekovas.
Priežastis
–
tingumas?
Vilniaus
universiteto
Gyvybės
mokslų
centro
atstovas
dr.
Gytautas
Ignatavičius
„Valstiečių
laikraščiui“
patvirtino,
kad
netvarkomų
ar
prastai
prižiūrimų,
legalių
ar
nelegalių
sąvartynų
padarinius
ne
visi
iki
galo
įsivaizduoja.
Pasak
jo,
ne
iš
karto
pastebimai
žalai
patirti
nebūtinas
net
ir
piktavalio
įsikišimas.
„Toksiškos
medžiagos
laikui
bėgant
neišvengiamai
susigeria
į
gruntą
ir
užteršia
dirvožemį.
Juk
tokiuose
nelegaliuose
sąvartynuose
guli
išvis
neaišku
kokios
medžiagos.
Laikui
bėgant
prasideda
ir
medžiagų
skilimas,
saulėje
kai
kurios
medžiagos
ima
garuoti
–
taip
užteršiamas
ir
oras.
Tai
kenkia
ir
gamtai,
ir
žmonėms“,
–
nurodė
jis.
Pasak
G.Ignatavičiaus,
teoriškai
ir
teisiškai
visi
mechanizmai
likviduoti
netvarkai
yra.
„Jeigu,
pavyzdžiui,
net
ir
privačioje
teritorijoje
fiksuojami
tokie
pažeidimai,
Aplinkos
apsaugos
agentūra
turi
į
tai
reaguoti
pagal
įstatymą.
Bausti
ir
priversti
susitvarkyti.
Gali
pasitelkti
antstolius,
sutvarkyti
ir
pateikti
atitinkamas
sąskaitas,
juolab
kad
ir
baudos
už
žalos
gamtai
padarymą
numatytos
nemenkos.
O
kai
visos
tarnybos
stumdo
reikalus
nuo
savęs
ir
permeta
juos
kitiems,
tai
ir
turime
tokią
padėtį“,
–
komentavo
mokslininkas.
Jo
nuomone,
yra
dvi
problemos:
nepakankamas
problemų
išmanymas
ir
tinginystė
–
nenoras
išlįsti
iš
jaukaus
kabineto
ir
susitepti
rankų,
pajusti
nemalonių
kvapų,
pamatyti
realybę.
Teoriškai,
anot
G.Ignatavičiaus,
valdininkai
viskam
pasiruošę.
„Jie,
pagal
popierius,
tarsi
viską
turėtų
žinoti.
Yra
išklausę
seminarus,
turi
pažymėjimus,
tačiau
realus
supratimas
yra
tik
labai
bazinio
lygmens.
Visos
tos
oficialios
programos
ir
studijos
yra
labai
teorinės,
sukuriamos
kabinetuose,
kur
tikrų
gamtosaugininkų
yra
labai
mažai.
Paimkime
kad
ir
dabartinį
aplinkos
ministrą
–
kiek
iš
jo
gamtininko?
Panaši
padėtis
ir
tarnybose.
Svarbu
laiku
pateikti
gerai
apiformintas
ataskaitas
–
tai
rezultatas,
į
kurį
daugiausia
ir
orientuojamasi“,
–
„Valstiečių
laikraščiui“
sakė
jis.
Pašnekovas
sakė
nemanantis,
kad
atsakingi
biurokratai
tiesiog
aptarnauja
atliekų
rinkimo,
išvežimo,
utilizavimo,
kuris
yra
labai
pelningas,
verslą
ir
korupcija
yra
pagrindinė
nesibaigiančios
netvarkos
priežastis.
„Sakyčiau,
kad
pagrindinis
orientyras
yra
tinginystė,
noras
patogiai
atsėdėti
darbo
valandas
ir
nesitepti
rankų
į
realias,
praktines
problemas“,
–
mano
G.Ignatavičius.
Prisimindamas
konkrečias
ekologines
nelaimes,
pašnekovas
akcentavo,
kad
daugiausiai
bėdų
kelia
ne
nelegalūs
pavieniai
teršėjai,
o
būtent
legalių
atliekų
aikštelių
valdytojai.
Paklaustas,
ar
bet
kur
išmetamų
padangų
problemą
išspręstų
depozito
sistema,
kuri
padėjo
apvalyti
aplinką
nuo
alaus
„bambalių“,
jis
sakė
tuo
abejojantis.
„Galbūt,
bet
rimtos
ekologinės
nelaimės
daugiausiai
kyla
ne
ten,
kur
kažkas
pavieniui
teršia.
Bėda
yra
būtent
tose
įmonėse,
kurios
legaliai
tvarko
atliekas,
kur
formaliai
visi
popieriai
tvarkingi,
ataskaitos
laiku
pateiktos
ir
net
patikrinimų
būta
laiku.
Alytus
ir
Gariūnai
–
ne
naujiena.
Prieš,
berods,
20
metų
panašiai
nutiko
Trakų
rajone.
Įmonė
irgi
buvo
legali,
teoriškai
tvarkinga,
su
visais
dokumentais,
o
nelaimė
įvyko.
Čia
juk
privatus
verslas.
Jie
viskam
taupo,
nes
jiems
reikia
pelno.
Taupo
apsaugai,
taupo
tvarkai,
o
rezultatas
–
koks
yra,
nes
trūksta
tikros
kontrolės.
Todėl
aš
kartoju,
kad
pagrindinė
bėda
yra
atsakingų
asmenų
nenoras
išeiti
iš
kabinetų
ir
pakelti
galvas
nuo
popierių“,
–
konstatavo
G.Ignatavičius.
Taigi,
programos
rašomos,
socialinė
reklama
perkama,
ataskaitos
tvarkomos,
akcijų
„Darom“
ar
„Gelbėkime
Baltiją“
aktyvistai
nuoširdžiai
stengiasi,
o
valdininkijos
ir
legalaus
atliekų
verslo
grandyje
teršalai
grįžta
į
gamtą
su
didžiausia
grėsme
žmonių
sveikatai.
Gerai,
kol
ekologines
nelaimes
tvarko
bent
ugniagesiai
gelbėtojai.
Piliečiams
kol
kas
telieka
pamačius
„tvarką“
skambinti
112,
kaip
ir
kažkam
deginant
žolę.
