2024 m. Rusijos karo prieš Ukrainą dalyviai ir stebėtojai dažnai keitė savo vertinimus dėl tikėtinos jo baigties. Kai kurie iš jų vieną kartą prognozavo vienos pusės pergalę, paskui perėjo prie kitos pusės triumfo prognozių, o vėliau vėl pakeitė savo nuomonę. Toks elgesys, žinoma, buvo pastebimas ir konflikto pradžioje. Viena vertus, šis modelis atspindi kintančius Kijevo ir Maskvos apibrėžimus, kaip turėtų atrodyti pergalė.
Kita vertus, šie besikeičiantys vertinimai yra didelių abiejų pajėgų veiklos mūšio lauke pokyčių, vidaus situacijų, kuriose abi šalys atsidūrė dėl karo, ir kintančios jėgų konsteliacijos tarptautinėje sistemoje rezultatas. Tačiau artėjant karui prie 2025 m. vis dėlto atsiranda sutarimas, kad tam tikras susitarimas, kuris užbaigtų kovas, gali būti ir bus pasiektas artimiausiais mėnesiais.
Karo raida 2024 m. aiškiai rodo, kad pasiekti net paprastas paliaubas būtų labai sunku. Be to, bet koks pasiektas susitarimas bus daugiausia paliaubos, o ne taika. Abi šalys pasinaudotų paliaubomis, kad atstatytų ir padidintų savo pajėgas.
Rusija tai darys, nes prezidento Vladimiro Putino karas Ukrainoje visada buvo siejamas su didesniu konfliktu su Vakarais. Ukraina taip elgsis, nes Rusija ir toliau kels egzistencinę grėsmę jos teritoriniam vientisumui ir suverenitetui, nebent Maskvos režimas iš esmės pasikeis, o tai gali įvykti negreitai.
Kijevas bus suinteresuotas siekti paliaubų – ypač jei, atsižvelgiant į liūdną Vakarų saugumo garantijų istoriją, prasidėjusią nuo Budapešto memorandumo prieš daugiau nei du dešimtmečius, Vakarai nepasiūlys jam narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje (NATO).
Todėl Maskva ir Kijevas stengsis bet kokį tokį susitarimą pateikti kaip triumfą, kuris užtikrins “taiką mūsų laikais”, ir galima tikėtis, kad jie ir jų propagandistai tai padarys.
Yra pagrindo manyti, kad 2025 m. pasižymės tiek politinėmis grumtynėmis, kuriose dalyvaus visos svarbios tarptautinės šalys, tiek svarbiais Rusijos ir Ukrainos saugumo žingsniais, net jei fronte ginklai nutils.
Tikėtina, kad dėl paliaubų daugelis manys, jog konfliktas baigėsi. Ši prielaida būtų iš esmės klaidinga, nes paliaubų trukmę Maskva išnaudotų Vakarų ryžtui Ukrainoje ir kitur išbandyti. O ir Kijevas būtinai panaudotų laiką ruošdamasis gintis nuo būsimų Rusijos išpuolių – tai dar labiau tikėtina dėl mažėjančios karinės pagalbos, kurią tikimasi gauti.
Svarbiausias 2024 m. pokytis – abiejų pusių pergalės apibrėžimų sumažėjimas. V. Putinui karas Ukrainoje visada buvo didesnės kampanijos prieš Vakarus dalis, tačiau per pastaruosius 12 mėnesių tapo vis akivaizdžiau, kad šiuo metu jis labiau suinteresuotas ne visiška teritorijos aneksija, o masiniu Vakarų pralaimėjimu Ukrainoje.
Kremlius galbūt net pripažino, kad visos Ukrainosužgrobimas duotų priešingą rezultatą. Kremliaus vadovui dabar svarbiau iš Vakarų išgauti nuolaidų dėl to, ką jie padarys ir ko nepadarys, įskaitant pažadus netiekti Kijevui ginklų, nepriimti Ukrainos į NATO ar tęsti sankcijas Rusijai dėl jos agresijos Ukrainoje, o ne tiesiog užimti teritoriją.
Įgyvendindamas šiuos tikslus V. Putinas pasauliui ir Rusijos žmonėms parodytų, kad jis turi galios priversti Vakarus nusileisti. Tai savo ruožtu turės įtakos tiek buvusioms sovietinėms respublikoms, kurios, V. Putino nuomone, turėtų priklausyti Rusijos įtakos sferai, tiek tolimesnėms šalims.
Tuo pat metu Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis dabar pripažįsta, kad Kijevas negalės ginklu susigrąžinti visų teritorijų, kurias Rusija ginklu užgrobė nuo 2014 m., ir jam prireiks laiko atsigauti po Rusijos puolimo. Todėl tam tikras pasiūlymas dėl saugumo garantijų iš Vakarų ir galimybė su Vakarų pagalba toliau stiprinti Ukrainos gynybos instituciją šiuo metu būtų V. Zelenskiui pergalė.
Jei šie pokyčiai pakeitė pagrindines abiejų pusių derybines pozicijas, tai pokyčiai fronte ir “mūšio lauko” išplėtimas taip pat pakeitė tai, kas gali įvykti 2025 m. Tačiau tokių permainų kokybė ir sparta primena, kad tie, kurie tikisi, jog ateityje bus tęsiamos dabartinės tendencijos, greičiausiai nusivils.
2024 m. Ukraina pažadėjo didelę kontrataką, bet jos neįvykdė. Vietoj to ji radikaliai išplėtė bepiločių orlaivių atakas prieš objektus Rusijoje ir net įsiveržė į Rusijos Kursko sritį. Maskva į fronto liniją metė pakankamai pajėgų, kad užblokuotų plačiai nuskambėjusį Ukrainos puolimą, atgautų maždaug pusę Ukrainos užimtos Kursko teritorijos ir toliau žengtų į Ukrainos erdves.
Rusijos puolimas vyksta lėtai ir brangiai kainuoja žmonių gyvybių ir turto, o jos pajėgos numušė daug, bet toli gražu ne visus Ukrainos dronus, nukreiptus į Rusijos teritoriją. Po kiekvieno tokio įvykio daugelis komentatorių Maskvoje, Kijeve ir Vakaruose keitė savo ateities prognozes, nors vėliau, karui tęsiantis, šios prognozėsvėl persimaino.
Už šių pokyčių mūšio lauke slypi didesni ir potencialiai svarbesni vidaus pokyčiai abejose šalyse. Rusijoje V. Putinas ir toliau sulaukia visuomenės paramos savo karui. Duomenys rodo, kad ši parama yra plati, bet nelabai sąmoninga.
Mat dauguma rusų yra pasirengę pasakyti, kad remia Putino veiksmus, tačiau vis mažiau jų yra pasirengę ką nors paaukoti, kad paremtų karą. Todėl Kremlius labai stengiasi, kad karas būtų kuo labiau nutolęs nuo paprastų rusų rūpesčių.
Ukrainiečių veržimasis į Kursko sritį ir vis dažniau rengiamos bepiločių lėktuvų atakos į Rusijos gilumą ir pačią Maskvą priartino kovas prie kasdienių rusų namų durų.
Pavyzdžiui, 2024 m. Maskvai nepavyko surengti visuotinės mobilizacijos dėl visuotinio pasipriešinimo ir naujos karinio amžiaus šalies gyventojų emigracijos pavojaus. Vietoj to Kremlius buvo priverstas atleisti tarnauti sutikusiems nusikaltėliams, siūlyti vis didesnes premijas (kelis kartus viršijančias vidutinį metinį darbo užmokestį daugelyje regionų), kad vyrai užsiregistruotų, ir kviestis užsieniečius kovoti savo mūšiuose.
Karas grįžo namo ir dabar jau daro įtaką paprastų rusų kasdieniam gyvenimui. Pinigai, kurie anksčiau buvo skiriami socialinėms programoms, dabar perskirstomi karinėms reikmėms, didėja infliacija, dėl sankcijų nebegalima įsigyti daugelio prekių.
Ukrainiečių veržimasis į Kursko sritį ir vis dažniau rengiamos bepiločių lėktuvų atakos į Rusijos gilumą ir pačią Maskvą priartino kovas prie kasdienių rusų namų durų.
Rusijos vyrų sugrįžimas karstuose, vis daugiau buvusių kareivių, subjaurotų karo metu, pasirodymas Rusijos gatvėse ir didėjantis sveikų veteranų, sergančių potrauminio streso sindromu ir kitomis psichologinėmis ligomis, skaičius gali labiausiai paveikti Rusijos visuomenę.
Kuo ilgiau tęsis karas, tuo didesnis bus visų šių veiksnių poveikis ir tuo daugiau problemų Maskvai kils dėl gyventojų, kurie vis labiau nesutaria dėl karo. Kremlius baiminasi, kad šių poveikių įtaka karo populiarumui išliks, todėl bus sunkiau ignoruoti, kiek daug aukų buvo sudėta, o jų liko mažiau, nei siūlo Rusijos propagandistai.
Ukraina taip pat susiduria su įvairiomis vidaus problemomis, įskaitant, be kita ko, sunkumus surinkti pakankamai karių, karo nuovargį ir žalą turtui, ypač būstams ir ligoninėms. Dėl didėjančio mirčių skaičiaus kare ir dėl konflikto paaštrėjusios emigracijos stiprėja šalies demografinis nuosmukis ir kyla sunkumų daugelyje ekonomikos sektorių. Nors užsienyje jiems skiriama mažiau dėmesio nei sunkumams, su kuriais susiduria Rusija (išskyrus Rusijos žiniasklaidą), jie taip pat prisideda prie problemų Ukrainos visuomenėje.
Besikeičianti tarptautinė aplinka taip pat daro didesnį poveikį karui nei anksčiau. Daugelyje Vakarų šalių plačiai paplitęs nuovargis nuo karo.
Tai padėjo sustiprėti dešiniųjų populistų vyriausybėms, kurios yra labiau izoliacionistinės nei jų pirmtakai ir linkusios nusileisti regioniniams hegemonams, tokiems kaip Rusija, ypač jei mato iš to ekonominę naudą.
Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu yra šios tendencijos dalis, nes jis pažadėjo greitai užbaigti karą Ukrainoje ir atnaujinti santykius su Rusija, net jei tam reikėtų daryti didžiulį spaudimą Kijevui.
Ukrainai tai gali reikšti grasinimus, kad JAV parama bus gerokai sumažinta arba gali būti visiškai nutraukta. Europos šalys bando ieškoti būdų, kaip padėti Ukrainai, jei taip nutiktų, tačiau, atsižvelgiant į žemyno problemas, neaišku, ar jos turės tam galimybių ir (arba) noro.
Šie pokyčiai sukėlė vilčių Rusijoje ir baimių Ukrainoje, kad Vakarai apskritai, o ypač Jungtinės Valstijos, sieks susitarimo Ukrainoje, kuris leistų sumažinti Vakarų pastangas.
Net ir atsižvelgiant į visus šiuos pokyčius, pasiekti paliaubas bus sunku. Dar sunkiau bus užtikrinti, kad toks susitarimas savo ruožtu vestų prie taikos. Pirmasis žingsnis paliaubų link, t. y. tarptautinių pokalbių perėjimas nuo visiškos pergalės ar pralaimėjimo retorikos prie raginimų nutraukti kraujo liejimą ir sankcijas, jau įvyko. Tačiau, kaip pastebi labiausiai mąstantys Rusijos komentatoriai, Putinas šiuo metu nėra priverstas siekti paliaubų.
Jis turi pakankamai išteklių ilgai tęsti karą su Ukraina. Socialinio ir ekonominio analitiko Sergejaus Šelino žodžiais tariant, Putinas tikrai nenori paliaubų su Kijevu, “bet gali su jomis sutikti” dėl kelių priežasčių: karas kainuoja brangiau nei tikėtasi, jo imperializmas vis labiau kertasi su Rusijos žmonių nacionalizmu, o patys gyventojai pavargo nuo karo.
Todėl V. Putinas gali vilkinti laiką, tikėdamasis, kad Vakarai padarys daugiau nuolaidų Maskvai ir privers Ukrainą su jomis sutikti. Juk Kremliaus vadovas žino, kad beveik viską, ką galiausiai gaus, galės pateikti kaip Rusijos pergalę.
V. Putinas taip pat žino, kad kai tik bus sudarytos paliaubos, Vakarai greičiausiai nukreips savo dėmesį kitur. Tai palengvintų V. Putinui vykdyti papildomą veiklą visoje buvusioje sovietinėje erdvėje ir apskritai atkurti savo karinius pajėgumus.
Būtent to baiminasi Ukrainos politikai, todėl Kijevas atsargiai vertins bet kokias derybas dėl paliaubų, net jei norima nutraukti karą. Dar daugiau, būtent dėl to, kad Vakarai, atrodo, yra pasirengę nuolaidžiauti Maskvai ir nenori suteikti Kijevui patikimų saugumo garantijų, t. y. narystės NATO, o tai Maskvai yra žudantis sandoris, Ukraina neabejotinai bus priversta svarstyti, kaip ji gali apsiginti ateityje.
Juk Kremliaus vadovas žino, kad beveik viską, ką galiausiai gaus, galės pateikti kaip Rusijos pergalę.
Tam reikėtų stiprinti jau ir taip galingą dronų pramonę, stiprinti ginkluotąsias pajėgas ir galbūt kurti branduolinį ginklą. Šis paskutinis žingsnis yra daug mažiau tikėtinas, nepaisant Rusijos propagandos apie galimybę Ukrainai vėl prisijungti prie branduolinio klubo. Kijevas bus suinteresuotas plėsti savo arsenalo dalį, kuri gaminama šalies viduje, kad išvengtų Vakarų veto teisės dėl savo ginklų naudojimo, o tai iki šiol buvo problema.
Trumpo kelio į taiką tarp Rusijos ir Ukrainos tiesiog nėra, o Vakarų siekis kuo greičiau nutraukti ugnį siekiant taikos gali smogti atbuline lazda ir išauginti dar didesnio gaisro ateityje riziką. Kai kurie Rusijos komentatoriai jau įspėja apie tai. Vakarų politikai baiminasi, kad siūlydami Ukrainai įstoti į NATO, rizikuoja, jog Rusija gali eskaluoti konfliktą. Priešingai, nuolaidžiavimas siekiant taikos gali padidinti platesnio masto karo su Rusija tikimybę.
Autorius: Paul Goble, EURASIA DAILY MONITOR
