Keičiasi laikai, keičiasi partijos valdžioje, vietoj bebrų ir jarekų ateina metroseksualai, vietoj alkašų žolės mėgėjai ir t.t. Bet elgesio modelis įmynus į š… prie Nemuno lieka gruntovai tas pats.
– Ekonomikos viceministro Jurgučio iš Laisvės p. žmona Belickaitė ne tai laimėjo konkursą iš 36 būtybių (jau vien tai rodytų, koks saldus tatai postas), ne tai buvo pakviesta kaip profesionalė dirbti valstybinės bendrovės LG, anksčiau maitinusios visų be išimties partijų bebrus, o paskui tik STT emeritus, departmento direktore. Ar čia viskas tikrai gerai?
– Aš nekalta, – atsako kietai žmona. – Aš profesionalė.
– Mes nekalti, – atsako ministras. – Mano protekcijos žmonai niekas neprašė, nieko neprotegavau.
Žinovai vardija Laisvės partijos klasiokus, kursiokus ir pusseseres, draugiškai, kaip kažkada mokykloje, valdančius nebe klasę, o valstybę. Taip praeina para su keliom
valandom. O drauge ir sic transit gloria mundi.
– Absurdas, aš išeinu, – meta nebe kietai, o piktai žmona. Ta, kuri profesionalė.
– Aš atsistatydinu, – meta dar kiečiau viceministras vyras. Tas, kurio protekcijos niekas neprašė.
Kita ekonomikos viceministrė skubiai raito postą feisbuke apie savo pusseserę, dirbančią
gretimame aukštame ministerijos kabinete. Kad tik ko neatsitiktų. Kaip sakydavo Čechovo herojus, mokytojas Belikovas iš “Žmogus futliare”.
Klausimėlis gatvėje: ar ne protingiau buvo atsistatydinti iš karto, kai tik yla (tegu ir labai ji maža) išlindo iš maišelio, o ne pavėlavus? Triukšmo būtų mažiau. Ir gloria mundi.
Ne tam lietuvninkais mes gimę, kad taip va iškart imtume ir atsistatydintume pagal viešųjų ryšių profesionalų vadovėlyje išvardytas taisykles. Lietuvninkui dar reikia spėti pakiaulinti partijai, partijos lyderei, Seimo daugumai, o tada jau galima ištarti sakralinius žodžius: “Absurdas, aš išeinu.”
Stabilumas yra vertybė, vienok.
Rimvydas Valatka – politikos apžvalgininkas
