Evangelistas Matas pasakoja apie Jėzaus apsilankymą Pilypo Cezarėjos apylinkėse. Šalia Cezarėjos miesto ant kalvos stovėjo iš balto marmuro imperatoriaus Augusto garbei pastatyta šventykla.
Sigitas Tamkevičius, kardinolas
Jėzui buvo patogi proga kalbėti apie būsimą savo Bažnyčią.
Kai apaštalas Petras išpažino Jėzų esant Mesiju, gyvojo Dievo Sūnumi, Jėzus tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 17–18).
Po Prisikėlimo Jėzus pasirodė savo mokiniams prie Tiberiados ežero. Papusryčiavęs su mokiniais Jėzus tris kartus klausė Petrą: „Ar myli mane?“ Išgirdęs Petro atsakymą: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“, Jėzus pavedė jam vadovauti Bažnyčiai: „Ganyk mano avis!“ (plg. Jn 21, 15–17). Petras ištikimai vykdė jam pavestą misiją iki savo kankinystės. Po Petro mirties jo įpėdiniai – Romos vyskupai vadovavo ir tebevadovauja Bažnyčiai per tūkstantmečius, ir pildosi Jėzaus pranašystė, kad pragaro vartai jos nenugalės.
Šiuo metu šiai Bažnyčiai, kuriai vadovauja šv. Petro įpėdinis popiežius Leonas XIV, priklauso 1,3 milijardo katalikų visame pasaulyje.
Šalia šv. Petro stovi kitas apaštalas šv. Paulius. Būdamas žydų tikėjimo, jis pradžioje persekiojo Jėzaus išpažinėjus, laikydamas juos klaidatikiais.
Tačiau kai jam apsireiškė Jėzus kelyje į Damaską, tapo uoliausiu Evangelijos skelbėju pagonių tarpe. Šv. Pauliaus laiškai tapo brangiu Bažnyčios lobiu; juos skaitome, apmąstome ir bandome gyventi pagal Pauliaus rodomą dvasinį kelią.
Apaštalas Paulius baigė savo gyvenimą taip pat kankinio mirtimi. Būdamas kalėjime, jis rašė savo draugui Timotiejui: „Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant“ (2 Tim 4, 6–8).
Šventųjų apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus šventės proga pasitikrinkime, kiek mums yra svarbu priklausyti Katalikų Bažnyčiai.
Priklausymas Bažnyčiai gali būti tik labai formalus, kai esame pakrikštyti ir bent retkarčiais su kitais pakrikštytaisiais dalyvaujame Mišiose. Šiuo metu, kai gyvename labai sekuliarioje visuomenėje, tokiu būdu Bažnyčiai priklauso daugelis, tačiau toks priklausymas negaivina žmogaus dvasios.
Tikrai priklausome Bažnyčiai tuomet, kai galime su apaštalu Petru pasakyti: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“ (Jn 15, 17). Meilė Jėzui nėra tik graži emocija, bet aiškus apsisprendimas visą savo gyvenimą tvarkyti pagal Jėzaus paskelbtą Evangeliją. O tai nelengva.
Sovietiniais laikais, kai buvome okupuoti, Bažnyčia buvo laikoma tuometinės santvarkos priešu; aktyvūs Bažnyčios nariai būdavo nustumiami į gyvenimo pakraščius. Dabartiniu metu turime visišką laisvę, tačiau sekuliarioje visuomenėje žmogaus priklausymas Bažnyčiai visiškai negarantuoja, kad būsime gerbiami, nors mūsų gyvenimas būtų tikrai nepriekaištingas.
Švęsdami Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventę, atnaujinkime savo pasiryžimą, giriami ar niekinami, visuomet išlikti ištikimais Jėzaus sekėjais, panašiais kaip šie Bažnyčios apaštalai.
