Dalinkitės
Pradedamos švietimo tinklo optimizavimo reformos, „Tūkstantmečio mokyklos“, kurių intencijos formaliai geros, tačiau realybė kiek kitokia. Vienas tokių Švietimo, Mokslo ir Sporto ministerijos (ŠMSM) pasiūlymų – leisti mažinti klasių dydį privačiose mokyklose, tačiau valstybinėse ne – jos turės išlaikyti nustatytą moksleivių klasėse skaičių. Toks siūlymas didina socioekonominę atskirtį ir tiesia kelią nesąžiningos konkurencijos apraiškoms tarp privataus ir valstybinio švietimo.
Pagal dabartinį Lietuvos modelį, privačios mokyklos yra finansuojamos iš dviejų šaltinių – mokinio krepšelio ir tiesioginio tėvų mokesčio mokyklai. Teigiama, jog planuojamos reformos padės gerinti švietimo kokybę, tačiau atrodo, kad ŠMSM eina priešinga linkme nei sakosi einantys. Turbūt kiekvienas mokinys sutiktų, jog didžiausią įtaką jo mokymosi kokybei daro jis pats, tačiau tuo pačiu mokslo vaisiai yra bendras – mokinio ir mokytojo – darbas. Valstybinės mokyklos negali varžytis su privačiomis lyginant darbo užmokestį, kuris privačiose mokyklose yra didesnis, jau nekalbant apie mokymo procesui suteikiamas sąlygas, perkamą naujausią įrangą. Natūralu, kad mokytojai nori rinktis geriau apmokamas darbo vietas privačiose mokyklose, o geresnis užmokestis automatiškai kyla iš nelygybės, kurią sukuria anksčiau minėta dviejų finansavimo šaltinių sistema.
Šį nesusipratimą geriausiai iliustruoja atlyginimo skirtumai tarp valstybinių ir privačių mokyklų, kurie vidutiniškai siekia 150-250 eurų, o kai kur išauga net ir iki 300 eurų, priklausomai nuo darbo krūvio. Privačiose mokyklose kalbama apie mokytojo didesnę laisvę ir darbo šiuolaikiškesnes sąlygas, todėl nenuostabi ir ryškėjanti tendencija – rezultatai rodo, kad valstybinės mokyklos pradeda vis labiau atsilikti nuo privačių. Privačios mokyklos labai greitai vejasi valstybines mokyklas pagal egzaminų rezultatus. Per 5 metus pasiektas didžiulis šuolis į priekį, kuris turėtų neraminti valstybines mokyklas. Iš 10 geriausių mokyklų, 3 – 4 būtų privačios.
Atsiranda viešo ir privataus švietimo lyginimas, įtikinama, kad geriau leisti vaiką į privačią mokyklą mokant pinigus, nes tikėtina, kad mokinys pasieks geresnius rezultatus. Dalis mokinių renkasi privačias mokyklas tik dėl to, kad jų tėvai nori, nes draugų vaikai eina, išauga prestižas. Dauguma mano, kad jeigu moki už mokslą, tai moki už aukšto lygio mokyklą. Nepaisant to, didžiosios dalies gyventojų interesas – valstybinės švietimo įstaigos, tačiau toks modelis, kai iš bendrojo gėrio pinigai yra kreipiami į privatų verslą, netenkina šio viešojo intereso, kuris turėtų būti tolygiai puikus išsilavinimas – visose švietimo įstaigose. Tėvai dažnai nesupranta, kad už mokslą jie moką du kartus, o minėtasis dvigubas privačių mokyklų finansavimas sudaro nelygias konkurencines sąlygas ir apriboja galimą didesnį finansavimą valstybiniam švietimui.
Vienas iš dažniausiai pateikiamų privačių mokyklų privalumų – klasių dydis. Privačiose mokyklose klasės mažesnės nei valstybinėse, todėl vienam mokiniui tenka daugiau dėmesio. Šiuo metu mažiausias vaikų skaičius progimnazijose ir gimnazijose yra 8 mokiniai, įgyvendinus reformą, nuo 2024 metų gimnazijose turės būti bent dvi klasės po 21 mokinį, jei sudaroma tik viena klasė sraute. Toks reikalavimas negalios privačioms mokykloms, tad kodėl pasiturinčių tėvų moksleivius Švietimo ministerija myli labiau? Kodėl turime vadovautis „gali mokėti – laimi“ principu, juk būtent tokį principą ir iškelia dvigubas teisinis reguliavimas, kai klasių minimalūs dydžiai negalioja privačioms mokykloms. Tai sukuria nesąžiningą ir nevienodą konkurencinę aplinką švietimo srityje.
Seimo narė Laima Nagienė taip pat sutinka, kad švietimo reformos yra skubotos, neįsiklausyta į savivaldybių siūlymus ir prašymus: „Vaikų skaičius mažėja – nelogiška turėti minimalius reikalavimus mažų miestelių gimnazijose. Akivaizdu, kad vyksta diskriminacija tarp viešo ir privataus sektoriaus. Mes turime ne vieną sėkmės pavyzdį, kai regionuose, mažose mokyklose mokiniai laimi olimpiadas ir parodo labai gerus rezultatus, tad kodėl į tuos mokinius nėra atsižvelgiama: jei didmiesčiuose trūksta mokyklų ir reikia stambinti klases, kodėl tas pats stambinimas galioja kaimuose esančioms ugdymo įstaigose.“
Profesorė, Seimo narė Vilija Targamadzė taip pat mato netolygumus. Ji teigia, kad nereikėtų demonizuoti privačių mokyklų, nes nemaža dalis jų siūlo unikalius švietimo modelius, tačiau būtina užtikrinti lygias konkurencines sąlygas ir geriausią švietimą visiems: „Privačios švietimo įstaigos turėtų būti finansuojamos taip, kad neįgautų neteisingo konkurencinio pranašumo prieš bendrojo gėrio – valstybines švietimo įstaigas. Turime keisti švietimo sistemą taip, kad visos mokyklos užtikrintų aukštus ir tolygius standartus, o ne toliau kurtų nevienodas sąlygas ir permestų švietimo atsakomybę tėvų kišenių gyliui.“
Kiekvienas Lietuvos moksleivis turi teisę į patogų, prieinamą ir kokybišką mokslą, nepaisant to, kiek jo tėvai yra pajėgūs sumokėti. Tam, kad galėtume to praktiškai pasiekti, o ne kurti iliuzijas, kurios neprisitaiko realiame gyvenime, reikia naikinti, o dar svarbiau, nekurti naujų, nelygiaverčių teisinio reglamentavimo vingių, kurie „pastatytų“ privatų švietimą aukščiau nei valstybinį. Gera mokykla turi būti kiekviena, o ne kelios išskirtinės.
Gustė Bogdanovaitė, Airidas Žilovas
