Džiugu girdėti, kad Lietuva uždraudė ne tik Rusijos lėktuvų skrydžius, bet ir laivų įplaukimas į Lietuvą yradraudžiamas. Vatnikai ir prijaučiantys šiuo klausimu gali pradėti savot radicines giesmes – “o kas iš to”, “statykim tiltus, o ne sienas” ir, kad mums tai brangiau kainuos, negu jiems.
Reikia suprasti, kad šis klausimas yra visiškai ne ekonominis, o gynybinis. 1968 metais Sovietų invazija (jie tokiais atvejais sako “denacifikacija” arba “išlaisvinimas”) į Čekoslovakiją techniškai prasidėjo nuo keleivinio lėktuvo iš Maskvos, iš kurio iššokę Sovietų desantininkai užėmė Prahos oro uostą, į kurį netrukus ėmė leistis transportiniai lėktuvai su kitais desantininkais. Tad Rytų Europos šalims Rusijos ir Baltarusijos lėktuvų neaptarnavimas yra ne koks simbolinis pasibjaurėjimo ženklas agresoriams (kaip JAV ar Britanijoje), bet būtinas saugumo stiprinimo veiksmas – dideliame lėktuve galibūti 200 ginkluotų karių, kurie nesunkiai pakartotų 1968 metų Prahos variantą.
Laive irg igalima paslėpti kelis šimtus invazinių pajėgų karių, todėl įsileisti bet kok į laivą, kuris registruotas Rusijos uoste, net jei jis su Panamo svėliava yra mažų mažiausiai neatsakinga. Net jei tai kitos šalies laivas, bet atplaukia iš Rusijos uosto – verčiau nereikia, nes po vasario 24-osios tapo aišku, kad jokių stabdžių šiai valstybei nėra ir ji gali ryžtis bet kokiai niekšybei, net bandyti užgrobti neutralų laivą ir panaudoti jį invazijai.
Deja, ne visos spragos užpildytos – kas dieną Vilniuje vis dar sustoja traukinys Kaliningradas-Maskva. Traukinyje ginkluotų desantininkų galima sutalpinti dar daugiau, negu lėktuve, o Vilniaus centras su valstybinėmis įstaigomis yra visai netoli stoties. Galima centre sukelti chaosą, įsitvirtinti storasieniuose Senamiesčio pastatuose ir laukti šarvuoto pastiprinimo – Medininkai ir Lavoriškėsyra tik už 30 km.
Girdėjau, kad šir izika jau buvo aptarta, ir Vyriausybės pozicija buvo, kad tranzitas į Kaliningradą yra ES kompetencija ir Lietuva nieko nesprendžia. Kompetencija tai gal ES, bet tiesiogiai smogtų būtent Lietuvai, tad kažin ar dabrtinėje situacijoje galima tai traktuoti taip formaliai ir atsipūtusiai. ES institucijos, atrodo, irgi pradedasuvokti situacijos rimtumą ir į Rusijos grėsmes reaguoti šiek tiek adekvačiau, o ne taip, kaip seniau. Reikia bandyt pasiekti sprendimo, kol šaukštai ne popietų.
Bent jau maršrutinius autobusus iš Minsko, Maskvos ir Peterburgo galgalim anuliuoti be ES leidimo? Autobuse irgi 50 kareivių telpa – ne taip ir mažai triukšmui ir chaosui sukelti.
Galų gale, prisiminus Solsberio nuodytojus Petrovą ir Boširovą – ko gero tikslinga ir vizų išdavimą minimizuoti bei jau išduotas anuliuoti, maža ko jie lagaminuose gali čia atboginti.
Kažin ar dabartinėje situacijoje verta galvoti apiesantykių saugojimą ateičiai – panašu, kad nuo agresyvių valstybių reiks atsiriboti ilgam ir gyventi nuolatinėje jų apsuptyje, kaip 40 metų gyveno Vakarų Berlynas ar jau 70 metų gyvena Izraelis ir Pietų Korėja. Visoms šioms teritorijoms dabar sekasi kur kas geriau, negu jas spaudusioms diktatūroms – neprapulsim ir mes. Deja, kartais sienos geriau negu tiltai…
Giedrius Kiaulakis, apžvalgininkas
