Kaip
žmogui,
paprastam
mirtingajam,
atskirti,
kur
ekologiška
jautiena?
„Vienintelis
dalykas
–
arba
oficialiai
ženklinta,
kad
maistas
ekologiškas,
arba
–
ne.
Tai
kol
kas
vienintelis
juridiškai
įteisintas
dalykas.
Ir
jei
paimsite
maistą,
kuris
yra
jau
oficialiai
ženklintas
ir
atlikę
jo
tyrimą
rasite
kažkokius
neleistinus
cheminius
likučius,
tuomet
jau
galima
reikšti
objektyvius
priekaištus.
Čia
praktiškai
yra
tik
taip
–
juoda
arba
balta.
Be
jokio
atspalvio“,
–
sako
žemės
ūkio
kooperatyvo
„Bio
LEUA“
vadovas,
mėsinius
galvijus
auginantis
ūkininkas
ekologas
Nikolajus
Dubnikovas.
Daugeliui
žmonių
turbūt
nėra
aišku,
kas
yra
ekologiška
jautiena?
Na,
jautis,
karvė?
Kuo
gali
skirtis
jų
mėsa?
Ką
keičia
tas
dokumentuotas
ženklinimas
„ekologiška“?
Pirmiausia,
jei
žvelgsime
juridiškai,
ekologišku
maistą,
taip
pat
jautieną,
galime
vadinti
tik
tokį,
kuris
auginamas,
gaminamas,
perdirbamas
laikantis
Europos
Sąjungos
ekologinės
gamybos
teisės
aktų,
bendrų
visoms
ES
šalims.
Šią
priežiūrą
pagal
teisės
aktus
vykdo
bei
produktų
ženklinimo
etiketes
suderina
VšĮ
„Ekoagros“.
Ir
tik
jiems
įsitikinus,
kad
viskas
vykdoma
pagal
ES
reikalavimus,
o
mums
–
tik
gavus
iš
jų
dokumentus,
galima
maistą
žymėti
specialiais
ženklais.
Tas
žalias
ženkliukas..?
…Taip,
žalias
ženkliukas
su
lapeliu,
su
žvaigždutėmis.
Yra
ir
lietuviškas,
ir
ES
oficialiai
patvirtintas
ekologiškų
produktų
ženklinimas.
Vartotojas
pamatęs
tokį
ženklinimą
ant
maisto
gaminių
gali
būti
tikras,
kad
jie
bus
pagaminti,
užauginti
laikantis
visų
ES
ekologinių
taisyklių
bei
reikalavimų.
Tie
patys
reikalavimai
taikomi
visiems
maisto
gaminiams.
Ne
išimtis
–
jautiena
ir
jos
gaminiai.
Visa
kita,
kas
neturi
šio
ženklo,
kad
ir
kaip
mes
vadintume
ir
garantuotume,
nėra
oficialiai
patvirtinta.
Be
to,
pagal
ES
teisės
aktus,
reglamentuojančius
ekologiškų
produktų
platinimą,
gamybą,
paruošimą,
sandėliavimą
ir
pan.,
negalima
naudoti
„eko“,
„bio“
ir
kitų
užrašų,
kurie
gali
klaidinti
vartotoją,
jei
neturi
dokumento,
patvirtinančio
ekologinį
šios
prekės
ar
gaminio
statusą.
O
jei
detaliau?
Kokie
keliami
pagrindiniai
reikalavimai
norint
gauti
teisę
produktą
ženklinti
kaip
ekologišką?
Yra
tam
tikri
reikalavimai.
Pavyzdžiui,
jaučiai
dažniausiai
minta
žoliena
–
žole,
žaliaisiais
pašarais
ir
šiek
tiek
–
grūdais.
Ir
visa
tai
turi
būti
ekologiška
–
turėti
oficialų
ekologinį
sertifikatą.
Pašarais,
neturinčiais
šio
sertifikato,
galvijų
šerti
negalima.
Pašarų
auginime
negali
būti
naudojami
pesticidai,
sintetinės
trąšos.
Taip
pat
gyvulių
auginimo
metu
negali
būti
naudojami
jokie
hormoniniai
priedai,
antibiotikai.
Nebent
išskirtiniais
atvejais,
kai
gyvulys
sunkiai
serga,
dėl
jo
gerovės,
sveikatos,
galima
šiek
tiek
naudoti
tam
skirtų
preparatų.
Bet
po
to
griežtai
būtinos
du
kartus
ilgesnės
nei
nurodyta
tam
vaistui
išlaukos
iki
produkcija
iš
tokio
gyvūno
galėtų
būti
teikiama
maistui.
Ir
pagal
ES
ekologiškam
maistui
keliamus
reikalavimus
stebima
visa
ilga
grandinė
–
išpjaustymas,
pakavimas,
logistika,
realizavimas…
Grūdai,
žolė
negali
būti
bet
kokie?
Jei
ekologinės
gamybos
niekas
nekontroliuoja
oficialiai,
tam
žmogui
niekas
nedraudžia
naudoti
pašarų
iš
chemizuotų
ūkių,
taip
pat
įvairių
kombinuotų
pašarų,
kurie
tikrai
neatitinka
ekologinio
auginimo
reikalavimų.
Tad
tas
populiarus
sakymas
„maistas
iš
kaimo“
–
dar
nieko
nesako
apie
jo
ekologiškumą.
Juolab,
beveik
visi
maisto
produktai
yra
iš
kaimo
–
turbūt
niekas
neaugina
jaučių
ar
vištų
mieste?
Bet
dažnai
žmonės
abejoja
ekologiškumu
ir
perka
iš
„savų“
prekeivių?
Mūsų
vartotojų
skepticizmas
dažniausiai
kyla
iš
nežinojimo.
Mano,
kad
jei
iš
kaimo,
laisvai
laikoma,
tai
–
ekologiškas
maistas.
Tikrai
ne.
Ne?
Nebūtinai.
Gali
būti
ir
ekologiška,
bet
gali
būti
ir
neekologiška.
Tiesa,
kad
gali
būti
įvairiausių
gudravimų,
kai
šeria
įvairiais
pakaitalais,
netgi
prastais
miltais?
Svarbiausia,
kad
pašarai
nebūtų
užauginti
intensyviame
chemizuotame
ūkyje,
kur
naudojama
pesticidų,
cheminių
sintetinių
trąšų.
Ekologinėje
gamyboje
visi
šie
dalykai
iš
principo
yra
uždrausti.
Jų
naudoti
kategoriškai
negalima.
Netgi
jei
kažkur
kažkas
išpurškė,
o
tu
mėnesį
ar
du
palaukei
ir
po
to
naudosi?
Ne!
Jų
visiškai
negali
naudoti!
Tai
esminis
skirtumas
tarp
chemizuotos
ir
ekologinės
gamybos.
O
chemizuotą,
bet
ne
ekologinį,
mes
galime
vadinti
kaip
tik
norime.
Taigi
yra
arba
ekologinis
auginimas,
arba
ne.
Kaip
žmogui,
paprastam
mirtingajam,
atskirti,
kur
ekologiška
jautiena?
Vienintelis
dalykas
–
arba
oficialiai
ženklinta,
kad
maistas
ekologiškas,
arba
–
ne.
Tai
kol
kas
vienintelis
juridiškai
įteisintas
dalykas.
Ir
jei
paimsite
maistą,
kuris
yra
jau
oficialiai
ženklintas
ir
atlikę
jo
tyrimą
rasite
kažkokius
neleistinus
cheminius
likučius,
tuomet
jau
galima
reikšti
objektyvius
priekaištus.
Čia
praktiškai
yra
tik
taip
–
juoda
arba
balta.
Be
jokio
atspalvio.
Dauguma
mūsų
perkame
turguose,
kur
toli
gražu
ne
visi
prekeiviai
parduoda
maistą
su
ekologiškumo
ženklais.
Bet
perkame
pas
močiutę
ar
senelį,
kuris
sąžiningai
ir
sveikai
augina.
Ar
dar
yra
kažkokie
būdai
nustatyti
jautienos
ekologiškumą,
kokybę?
Turbūt
kad
ir
koks
būtum
gurmanas,
valgydamas
jautienos
kepsnį
nenustatysi,
ar
tai
ekologiškai
užaugintas,
išpjaustytas
ir
parengtas
gaminys.
Vienintelis
būdas
–
legaliai
suteiktas
ekologinis
Lietuvos
ir
ES
ženklas.
Pagal
ekologiško
maisto
auginimą,
ekologišką
jautieną,
kokioje
ES
klasėje,
kokiame
lygmenyje,
šiuo
metu
yra
Lietuva?
Pradžiamokslį
baigėme
seniai
ir
netgi
esu
įsitikinęs,
kad
dauguma
esame
tarp
dvyliktokų.
Tai
įrodo
ir
faktas,
kad
šveicarų
įmonė
vykdo
veiklą
visose
Baltijos
šalyse.
Iš
Lietuvos
ir
kitų
Baltijos
šalių
į
Šveicarijos
rinką
keliauja
mūsų
užauginti
ekologiški
gaminiai.
Šveicarija
nėra
ES
narė
ir
jų
rinka
pakankamai
uždara,
tad
ten
įsileidžiama
tik
kas
reikalinga
ir
atitinka
aukštą
kokybę.
Eksportas
į
šią
šalį
įrodo
mūsų
ekologiškos
jautienos,
galvijininkystės
kokybę.
Vienintelio
Lietuvoje
darželio,
turinčio
„auksinį“
maisto
ekologiškumą
patvirtinantį
žymėjimą,
direktorė
pasiguodė,
kad
Lietuvoje
praktiškai
neįmanoma
gauti
ekologiškos
žuvies.
O
kas
gamina,
deja,
siunčia
į
brangesnes
Vakarų
šalis.
Dabar
užsiminėte
apie
Šveicariją.
Ar
Lietuvoje
pakanka
nusipirkti
kokybiškos
ekologiškos
jautienos?
Pakanka.
Vykdome
tiekimą
su
pilna
atsakomybe:
nuo
ūkio
iki
galutinio
vartotojo.
Ir
skerdimas,
išpjaustymas,
turime
savo
mėsinę
Kaune.
Taip
pat
turime
ekologiškai
užaugintos
vištienos.
Ekologiška
visa
grandinė.
Ekologiška
jautiena,
vištiena
tiekiama
ikimokyklinio
ir
priešmokyklinio
ugdymo
įstaigoms.
Ir
tam
„auksiniam“
darželiui,
kurį
minėjote.
Bendra
ekologinė
situacija,
kaip
užsiminėte,
Lietuvoje
gerėja.
Kuo
būtent?
Žmonės
sąmoningėja?
Kai
Lietuvoje
atsirado
mėsinė
galvijininkystė,
mes
neturėjome
didelės,
gilios
patirties
ir
istorijos.
Tai
ne
itin
buvo
susiformavę
ir
prieškariniu
laikotarpiu,
o
per
sovietinį
laikotarpį
praktiškai
nebuvo
net
galimybės.
Tik
atgavus
nepriklausomybę
atsirado
didesnis
ūkininkų
supratimas
apie
mėsinę
gyvulininkystę,
ekologiją.
Atsirado
suvokimas,
kad
svarbu
ne
tik
užauginti
ir
parduoti,
bet
ir
tausoti
aplinką,
savo,
šeimos
narių
ir
kitų
žmonių
sveikatą.
Man
pačiam
buvo
paskata
aplink
savo
namus,
sodybą
Kauno
rajone,
Vandžiogalos
seniūnijoje,
sukurti
švarią,
ekologinę
aplinką.
Po
to
jau
ateina
ir
ekonomika.
Ekologija
tampa
ir
gyvenimo
būdu,
kuris
tau
padėtų
ir
išgyventi.
Visa
tai
susiję
tarpusavyje.
Maži
ūkininkai,
turintys
kelis
galvijus,
tvirtinantys,
kad
išties
augina
ekologiškai,
galbūt
neturi
galimybių
įsigyti
tai
patvirtinančius
dokumentus.
Ką
daryti
jiems?
Jautienos
auginime
brangiau-pigiau
nėra
žymaus
skirtumo.
Paukštienos,
vištienos
gamyboje
daug
didesnis
skirtumas.
Norint
gauti
ekologišką
žymėjimą,
žinoma,
reikia
turėti
pradinių
finansų.
Bet
yra
tam
tikros
priemonės,
kurios
atlygina
dalį
tų
kaštų.
Tad
žmonės,
galvodami
apie
savo,
artimųjų
sveikatą,
ateitį,
turėtų
sąmoningai
pirkti
ekologinių
ūkių
gaminius?
Tai
būtų
tiesioginis
ir
netiesioginis
prisidėjimas
prie
ekologijos
gyvavimo
ir
augimo.
Vartotojų
supratimas
ir
sąmoningumas
–
būtinas.
Lietuvos
vartotojai
labiausiai
vertina
angusų
veislę?
Dabar
daugeliui
atsirado
daug
įvežtinių,
mažai
žinomų
veislių.
Kas
patektų
į
geriausiųjų
trejetuką?
Jei
vertinsime
geriausią
kokybę
ir
pripažinimą
pasaulyje,
angusai
būtų
lyderiai.
Po
to
–
sena,
Prancūzijoje
išvesta
limuzinų
veislė,
kurie
auginant
paliekami
lauke
ir
žiemą.
Pagal
angusą
turi
tam
tikrų
pliusų
ir
minusų.
Vienas
didžiausių
pliusų
–
jų
mėsoje
yra
mažiau
cholesterolio.
Tas
ypač
vertinama
ES.
Trečioje
vietoje
turbūt
Prancūzijoje
išvesti
aubrakai.
Žinoma,
yra
daug
puikių
veislių.
Bet
nereikia
vaikytis
veislių.
Manau,
kad
tame
trejetuke
turėtų
būti
įvairių
mėsinių
galvijų
veislių
mišrūnai.
Pats
auginu
pilkąsias
Tirolio
veislės
pateles
ir
greta
auginame
limuzinų
veislės
bulius.
Jų
vaikai
mišrūnai,
kurie
turi
daug
privalumų,
yra
subtilesnio
skonio.
Tai
nėra
išmąstyta
mūsų,
ši
praktika
kilo
iš
gilias
ir
senas
mėsinės
galvijininkystės
tradicijas
turinčios
Šveicarijos.
O
kuo,
beje,
garsūs
kepsniai
iš
Argentinos
galvijų?
Pagrinde
–
įvaizdis,
tradicija,
įprotis.
Taip,
mes
galime
atsivežti
mėsos
iš
Argentinos,
Urugvajaus,
Paragvajaus,
jų
kaina
net
mažesnė
nei
mūsų,
bet
kyla
daug
subtilumų.
Nekalbu
apie
auginimo
subtilybes
–
ekologijos
atsekamumą,
gydymą,
bet
ir
transportavimą.
Kalbėjomės
su
šveicarais,
atgabenti
jautieną
iš
Lotynų
Amerikos
turbūt
kelis
kartus
ilgesnis
kelias
nei
gyvulio,
užauginto
Europoje.
Be
to,
pas
mus
yra
visi
ekologinio
atsekamumo,
ūkininkavimo
reikalavimai.
Gurmanas
ar
sveikos
mėsos
gerbėjas
geriau
valgytų
lietuvišką
ekologišką
jautieną
nei
ieškotų
argentinietiškos
ar
net
brangiausios
bei
skaniausios
pasaulyje
vadinamos
japonų
Kobės
(wagyu)
jautienos?
Japonų
wagyu
veislė
–
tai
maisto
gaminys,
užaugintas
rinkai,
turintis
puikų
įvaizdį
bei
reklamą.
Bet
reiktų
palyginti.
Šveicarai
iš
mūsų
šalies
perkamą
jautieną
pristato
kaip
atvežtą
iš
„Baltijos
lankų“.
Čia
labai
svarbus
viską
pasakantis
faktas
–
lankų.
Tie
gyvuliai
laisvai
ganosi
lankose,
pievose.
Pažvelkime,
o
kur
laikomi
mėsiniai
gyvuliai,
iš
kurių
gaunama
wagyu
jautiena?
Nenoriu
nieko
daug
šnekėti,
bet
turbūt
pamatysime
mažą,
mažą
aptvarėlį,
kur
įspraustas
itin
aktyviai
šeriamas
ir
riebalus
kaupiantis
gyvuliukas.
O
riebalas,
taip,
suteikia
skonio
savybes.
Ar
sveikatą?
Spręsti
vartotojui.
Turbūt,
kaip
ir
daugelyje
gyvenime
sričių,
mes
dažnai
„deimantų“
žvalgomės
ir
ieškome
kažkur
toli,
bet
nematome,
kad
jie
yra
čia
pat,
panosėje?
Jūs
teisus
šimtu
procentų.
Kalbėjosi
žurnalistas
Darius
Sėlenis,
pokalbis
inicijuotas
VšĮ
„Ekoagros“
Komentarai