Dalinkitės
Tęsiantis
Rusijos
prezidento
Vladimiro
Putino
vykdomai
agresijai
Ukrainoje,
pastaroji
didina
pastangas
patraukti
į
savo
pusę
ne
rusų
tautybės
Rusijos
gyventojus.
Kijevas
veikia
remdamasis
ilgalaikiu
įsitikinimu,
kad
šios
tautos
yra
natūralios
sąjungininkės
priešinantis
Rusijos
imperializmui.
Dabartiniai
Ukrainos
veiksmai,
kurie
per
pastarąsias
dvi
savaites
pasiekė
naują
piką,
išaugo
iš
ankstesnių
Ukrainos
pastangų
pritraukti
Rusijoje
gyvenančius
ukrainiečius.
Dabar
šios
pastangos
išsiplėtė
ir
apima
dėmesį
visiems
ne
rusams
ir
daugeliui
Rusijos
Federacijos
regioninių
grupių.
Į
tai
reagavo
ir
ne
rusai,
ir
Maskva.
Nerusų
grupių
radikaliausi
lyderiai
pabėgo
į
Ukrainą,
kad
išvengtų
Kremliaus
represijų.
Dar
daugiau
jų
kartu
su
Ukrainos
kariuomene
kovoja
prieš
Rusijos
pajėgas.
Maskva
atsakė
suintensyvindama
pastangas
slopinti
nerusišką
tapatybę,
kurios
dar
labiau
sustiprėjo
dėl
to,
kad
Maskva
neproporcingai
naudojo
nerusus
kaip
patrankų
mėsą
Ukrainoje.
Tačiau
yra
tam
tikrų
įrodymų,
kad
šios
Rusijos
represijos
duoda
priešingą
rezultatą,
nes
Kijevas
deda
daugiau
pastangų
remti
šias
grupes,
o
nerusai
randa
naujų
būdų
pasipriešinti
V.
Putino
režimui.
Senovinė
nuostata
“mano
priešo
priešas
yra
mano
draugas”
yra
dažna
kovotojų
strategija,
kuria
jie
bando
pritraukti
į
savo
pusę
priešiškų
valstybių
mažumas.
Nenuostabu,
kad
2014
m.
Rusijai
pradėjus
atvirą
agresiją
prieš
Ukrainą,
daugelis
šios
šalies
pareigūnų
ir
politikų
spaudė
savo
valdžią
daryti
tą
patį.
Iš
pradžių
tokiuose
raginimuose
daugiausia
dėmesio
buvo
skiriama
būtinybei
pasiekti
etninius
ukrainiečius,
gyvenančius
vadinamuosiuose
“pleištuose”,
esančiuose
visoje
Rusijos
teritorijoje.
Šios
pastangos
sukėlė
nuoširdų
susirūpinimą
aukščiausiuose
Kremliaus
sluoksniuose
(žr.
EDM,
sausio
18
d.,
sausio
24
d.).
Tačiau
nuo
2019
m.,
o
ypač
2022
m.,
Ukraina
išplėtė
požiūrį,
įtraukdama
ne
tik
kreipimąsi
į
ukrainiečius,
bet
ir
į
kitas
ne
rusų
ir
regionines
grupes,
kurios
gali
siekti
nepriklausomybės
arba
bent
jau
gali
pykti
ant
Maskvos,
kad
ši
atsisako
suteikti
joms
autonomiją
(Windowoneurasia2.blogspot.com
2018
m.
gruodžio
8
d.,
2019
m.
balandžio
17
d.
ir
2019
m.
gegužės
30
d.).
Šių
metų
pradžioje
Ukraina
pradėjo
švęsti
Pavergtų
tautų
savaitę,
kopijuodama
tai,
ką
Jungtinės
Valstijos
daro
kasmet
nuo
1959
m.,
ir
dar
labiau
pakurstė
Maskvos
nerimą
ir
pasipiktinimą.
Dar
svarbiau,
kad
šis
žingsnis
suteikė
Aukščiausiajai
Radai
sankciją
sukurti
specialią
komisiją
šioms
pastangoms
organizuoti.
Visai
neseniai
ši
institucija
pradėjo
rengti
konferencijas
apie
pavergtas
Rusijos
tautas
ir
būtinybę
joms
susivienyti
su
Ukraina,
kad
joms
būtų
suteikta
laisvė
ir
nepriklausomybė.
2023
m.
rugpjūtį
Rada
įsteigė
specialią
komisiją,
kuri
dirbs
su
negausių
ir
vietinių
Rusijos
tautų
nacionaliniais
judėjimais.
Komisija
aktyviai
propaguoja
jų
reikalą
tarptautiniu
mastu,
tvirtindama,
kad
pasaulis
bus
saugesnis,
jei
bus
sugriauta
Rusijos
kolonijinė
imperija.
Komisiją
sudaro
11
deputatų,
o
jai
vadovauja
Jaroslavas
Jurčišinas
ir
Marija
Mezenceva.
Pirmajame
posėdyje
komisijos
nariai
nurodė,
kad
planuoja
savo
veiklą
grįsti
tuo,
ką
jau
padarė
Europos
Taryba
ir
Europos
saugumo
ir
bendradarbiavimo
organizacija
(Kavkazr.com;
Radiosvoboda.org;
Abn.org.ua,
rugpjūčio
24
d.).
Pastarųjų
dešimties
dienų
rezultatai
rodo,
kad
atnaujintos
Ukrainos
pastangos
buvo
sėkmingos.
Spalio
3
d.
Kijeve
įvyko
konferencija
“Ukraina
ir
Rusijos
Federacijos
tautų
nacionaliniai
judėjimai:
“Rusų
ir
ukrainiečių
konfliktai”:
“Bendrakeleiviai
ar
sąjungininkai?”
(Abn.org.ua,
spalio
7
d.).
Spalio
10
d.
Ukrainos
pareigūnai
surengė
antrąją
konferenciją
“Nuolatinis
genocidas
kaip
Rusijos
valstybinė
politika”
(Youtube.com/GenocideoftheCossacks,
spalio
11
d.).
Abiejuose
renginiuose
dalyvavo
pranešėjai
iš
Ukrainoje
gyvenančių
nerusų
diasporų,
taip
pat
Ukrainos
pareigūnai.
Jų
žodžiai
buvo
pastebimai
rodomi
“Telegram”
kanale,
kuris
veikia
kaip
minėtos
specialiosios
komisijos
ruporas
(Telegram.me/PiclyaRocii,
birželio
2
d.).
Šios
akcijos
jau
sulaukia
Rusijoje
gyvenančių
nerusų
aktyvistų
dėmesio
(Idel-ural.org,
birželio
4
d.).
Anksčiau
Maskva
apsiribodavo
tik
tokių
pastangų
pasmerkimu
ir
retkarčiais
taikydavo
sankcijas
tiems
Kijevo
gyventojams,
kurie
ragino
imtis
sankcijų
dėl
Kremliaus
politikos
nerusų
atžvilgiu
(Idelreal.org,
2018
m.
spalio
23
d.).
Dabar
Rusijos
vyriausybė
tokias
pastangas
suintensyvino
ir
net
siekia
priversti
nerusiškas
respublikas
bendradarbiauti
su
centru
priešinantis
siekiams
skatinti
savitą
ar
antimaskvietišką
tapatybę.
Prieš
dvi
savaites
Maskva
pareikalavo,
kad
Kazanė
ateityje
atsisakytų
nuorodų
į
totorių
tapatybės
skatinimą,
ir
Kazanė
sutiko.
Atrodė,
kad
tai
didelis
nerusiškų
mažumų
pralaimėjimas,
kol
nebuvo
pranešta,
kad
nors
Kazanė
Maskvai
sako,
jog
laikysis
šių
reikalavimų,
totorių
pareigūnai
elgiasi
priešingai
ir
planuoja
toliau
propaguoti
totorių
tapatybę
taip,
kaip
tikisi
ukrainiečiai
(Kommersant.ru,
spalio
6
d.;
Nazaccent.ru,
spalio
9
d.;
Windowoneurasia2.blogspot.com,
spalio
10
d.).
Kijevas
planuoja
toliau
stengtis
apeliuoti
nerusiškas
grupes.
Nors
kai
kas
šias
pastangas
gali
atmesti
kaip
nereikšmingą
Ukrainos
karinių
pastangų
dalį,
tiek
spalio
3
d.
konferencijoje
kalbėję
pranešėjai,
tiek
komisijos
darbui
su
nerusais
Rusijoje
vadovas
Jurčišinas
tvirtina,
kad
taip
nėra.
Konferencijos
pranešėjai
teigė,
kad
toks
darbas
jau
seniai
yra
neatsiejama
Ukrainos
politikos
dalis,
o
Jurčišinas
pareiškė,
kad
Kijevas
į
šias
pastangas
žiūri
iš
ilgalaikės
perspektyvos.
1991
m.
daugelis
tikėjosi,
kad
Rusija,
nustojusi
būti
komunistine,
iš
esmės
transformuosis
į
demokratinę
ir
neimperinę
valstybę.
Tai
neįvyko
ir
neįvyks
dar
daugelį
metų,
jei
ne
dešimtmečių.
Ukrainos
požiūrį
palaikantys
asmenys
siekia
užtikrinti,
kad
šis
neramumų
laikotarpis
būtų
kuo
trumpesnis
(Glavcom.ua,
rugsėjo
4
d.).
Paul
Goble,
Eurasia
Daily
Monitor
