Dauguma žmonių, kurie nustoja gerti kavą, daro tai dėl sveikatos sumetimų. Šiais laikais kava nėra draudžiama, o daugeliui žmonių tai yra tarsi savotiškas įprotis. Tačiau kavos gėrimas Turkijoje XVII amžiuje buvo laikomas didžiuliu nusikaltimu.
Otomanų imperijos valdovas sultonas Muradas IV buvo didžiulis kavos gėrikų priešas, ir už kavos gėrimą būdavo baudžiama net mirties bausme.
Sultonas taip siekė išguiti kavą iš žmonių gyvenimo, kad kartais persirengdavo nekilmingu žmogumi ir vaikščiodavo Stambulo gatvėmis su 45 kilogramų svorio plačiaašmeniu kardu. Vos tik pamatęs kavą geriantį žmogų, jis kaipmat jį nukrisdindavo.
Murado IV įpėdinis šiuo klausimu nebuvo toks griežtas. Bausmė už pirmą prasižengimą būdavo keli nestiprūs smūgiai vėzdu. Tačiau pagavus žmogų pakartotinai darantį šį pažeidimą, jis būdavo užsiuvamas odiniame krepšyje ir įmetamas į upę.
Nepaisant to, žmonės ir toliau gėrė kavą. Net ir sultonui grasinant didžiuliu kardu, o budeliui stovint su odiniu krepšiu, žmonės ir toliau mėgavosi savo kasdieniu kavos puodeliu. Tai tik rodė, kad senus įpročius išgyvendinti yra sunku.
Kad ir kur paplisdavo kava, ji būdavo populiari tarp paprastų žmonių – tačiau jos vartojimui priešindavosi galingieji.
Knygos „The Devil’s Cup: Coffee, the Driving Force in History“ autorius Stewartas Allenas sako, kad tais laikais apie kavą ir jos daromą žalą būdavo kalbama panašiai kaip dabar apie narkotikus.
Murado IV Stambule dvasininkai gatvėse skleisdavo žodį, kad kava sukelia netinkamą elgesį. Kavai pasklidus į vakarus, gydytojai buvo nusistatę prieš ją, teigdami, kad kava išdžiovina cerebrospinalinį skystį ir sukelia paralyžių.
Ko gero, nepadoriausias argumentas prieš kavą buvo 1674 metais Anglijoje paskelbta „Moterų peticija prieš kavą“. 6 puslapių peticijoje, kuri priverstų raudonuoti Viljamą Šekspyrą, kava buvo kaltinama dėl kiekvieno impotencijos tipo.
Monarchai ir tironai ginčydavosi, kad kava yra nuodas mūsų kūnams ir sieloms, ir knygos „Uncommon Grounds: The History of Coffee and How It Transformed Our World“ autorius Markas Pendergrastas sako, kad tikrieji jų motyvai buvo politiniai. Anot jo, kava yra linkusi išlaisvinti žmonių fantazijas ir burnas. O kūrybiški bei kalbūs piliečiai gąsdina diktatorius.
Anot vienos istorijos, Didysis Osmanų viziris slapta aplankė kavos namus Stambule. S.Allenas pasakoja, kad viziris stebėjo, kaip žmonės vartoja alkoholį, apgirsta, ima dainuoti ir tampa linksmi – o kavą geriantys žmonės išliko blaivūs ir rezgė sąmokslą prieš valdžią.
Kava įkvėpdavo pasipriešinimams – ne tik Osmanų imperijoje, tačiau ir visame vakarų pasaulyje. Prancūzų ir amerikiečių revoliucijos buvo planuojamos, iš dalies, tamsiuose kavų namų kambariuose. Vokietijoje Frydrichas II baimindamasis įsakė vokiečiams pereiti nuo kavos prie alaus gėrimo. Jis pasiuntė kareivius, kurie ieškojo bent menkiausio kavos kvapo.
Anglijoje karalius Karolis II išleido įsakymą uždaryti visus kavos namus po to, kai išsiaiškino, kad juose buvo kuriame protinga, bet maištinga poezija. Žmonių reakcija buvo galinga – vos po 11 dienų Karolis II šį įsakymą panaikino.
M.Pendergrastas mano, kad karalius tikriausiai prisiminė, kaip buvo nukirsdintas jo tėvas. Anot jo, Karolis II nenorėjo pernelyg daug problemų.
Tad tokiu būdu kava užėmė savo vietą kultūros centre. Kai kiti pogrindiniai judėjimai – tokie kaip religiniai, politiniai ar net muzikiniai – buvo pašalinti, kava sugebėjo paplisti visuomenėse.
Anot legendos, net popiežius Klemensas VIII negalėjo atsispirti kavos kerams. Ištyrinėjęs šį gėrimą, savo skeptiškiems patarėjams jis pareiškė: „Šis Šėtono gėrimas yra toks skanus, kad būtų gaila leisti juo naudotis tik bedieviams“.
