Dalinkitės
Azerbaidžano politika gali sukelti didelių problemų Rusijai, – mano Eurasia Daily Monitor analitikas Paul Goble.
Dar 2022 m. lapkričio pabaigoje, Irane plintant protestams ir didėjant įtampai tarp Baku ir Teherano įvairiais klausimais, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas pareiškė: “Padarysime viską, kas įmanoma, kad apgintume savo gyvenimo būdą ir pasaulietinę Azerbaidžano bei azerbaidžaniečių, įskaitant Irane gyvenančius azerbaidžaniečius, vystymosi kryptį. Jie yra mūsų tautos dalis” (naujienų agentūra “Salam”, lapkričio 25 d.).
Jo žodžiai aiškiai buvo skirti šalies vidaus auditorijai, kalbant apie paramą azerbaidžaniečiams užsienyje, ir norint pagarsinti savo, kaip pasaulietinės valstybės statusą. I tai nepaisant to, kad Azerbaidžano ir Irano musulmonų dauguma – šiitai.
Tokios pozicijos palaikymą Azerbaidžane pabrėžė šalies parlamento narys Gudratas Gasangulijevas, kuris paragino Azerbaidžano Respubliką pervadinti Šiaurės Azerbaidžanu, “lygiai taip pat, kaip tai daroma su kitų padalytų tautų pavadinimais”, pavyzdžiui, Šiaurės ir Pietų Korėjos.
Gasangulijevas teigė, kad tai būtų “paskata” azerbaidžaniečiams į pietus nuo Araso upės, kurie sudaro trečdalį Irano gyventojų ir yra religingesni už azerbaidžaniečius, gyvenančius į šiaurę nuo Araso, tačiau vis labiau nepatenkinti Teherano represine politika (Haqqin.az, lapkričio 29 d.).
Tokios Baku kalbos, kuriomis palaikomas sekuliarizmas ir etninė mažuma, su kuria Irano santykiai jau seniai įtempti, įsiutino Teheraną.
Baiminamasi, kad Irano valdžios institucijos, reaguodamos į dabartinę protestų bangą, bandys panaudoti tokias kalbas patriotinei paramai didinti arba, kad Irano ir Azerbaidžano atsakomieji veiksmai prie bendros sienos gali peraugti į visavertį karinį konfliktą.
Iš tiesų pastarosiomis savaitėmis regioniniuose komentaruose dažnai pasigirsta nuomonių, kad karas tarp šių dviejų šalių yra neišvengiamas. (Daugiau informacijos apie šią priešpriešą ir Irano veiksmus, kuriais siekiama labiau destabilizuoti Azerbaidžaną, žr. EDM, lapkričio 1 d.; VPO Analytics, lapkričio 11 d.; Realtribune.ru, lapkričio 21 d.). Platesnių istorinių ir kultūrinių klausimų aptarimą žr. EDM, gruodžio 1 d.).
Parodydamas, kaip labai Maskvai neramu dėl dabartinės padėties, Kremlius aktyviai plečia laivybos maršrutus tarp Rusijos ir Irano Kaspijos jūroje, kad nereikėtų pasikliauti sausumos keliais, kuriais, kaip kadaise tikėtasi, būtų galima apeiti Vakarų sankcijas (Realtribune.ru, lapkričio 30 d.).
Pasak vieno Maskvos komentatoriaus Stanislavo Tarasovo, šie pareiškimai gali nesukelti jokio tiesioginio karo, tačiau tikėtina, kad jie gali turėti toli siekiančių pasekmių ne tik Azerbaidžano ir Irano santykiams, bet ir Baku ir Ankaros santykiams, todėl tai yra rimtai destabilizuojantis įvykis didžiajai Artimųjų Rytų daliai (Regnum.ru, lapkričio 30 d.).
Tarasovas teigia, kad Teheranas šiuo metu mano, jog šios Azerbaidžano vyriausybės pastabos įrodo, kad Baku ranka rankon su Turkija siekia sunaikinti Iraną. Tačiau, rusų komentatoriaus nuomone, tikrieji faktai gali būti gerokai kitokie ir lemti, kad Azerbaidžanas taps labiau nepriklausomas nuo Turkijos regioninės geopolitikos prasme.
Tarasovas mano, kad Alijevo sprendimas “žaisti “Irano korta” yra Baku pastangų sukurti savotišką azerbaidžanietišką pasaulį, o ne plėsti turkų pasaulį į rytus, dalis. Jei tai pasitvirtins, Baku tuo pačiu metu atkurs senesnę geopolitinę tradiciją, pagal kurią dabartinis Azerbaidžanas buvo persų, o ne turkų kultūros sferos dalis ir pagal kurią Baku sutelks savo pastangas į pietus, o ne į vakarus, visiškai pakeisdamas Artimųjų Rytų šachmatų lentos tvarką.
Tačiau Alijevo žodžiai gali turėti dar platesnių pasekmių, nei nurodo Tarasovas, ir gali būti dar grėsmingesni Rusijai nei bet koks Azerbaidžano ir Irano konfliktas. Taip yra todėl, kad Azerbaidžano prezidento pareiškimai leidžia manyti, jog Baku dabar gali būti suinteresuotas ne tik plėsti savo įtaką į pietus nuo Irano, bet ir į šiaurę nuo Rusijos.
2022 m. lapkričio pabaigoje Alijevas Baku priėmė Tatarstano Respublikos vadovą Rustamą Minichanovą ir pareiškė, kad “tiurkų pasaulį sudaro ne tik nepriklausomos tiurkų valstybės. Jo geografinės ribos yra daug platesnės”, t. y. jis apima tokias vietoves kaip Tatarstanas, šiuo metu esantis Rusijos ribose, ir Rytų Turkestanas (Sindziangas), šiuo metu esantis Kinijos Liaudies Respublikos ribose (Business-gazeta.ru, lapkričio 29 d.).
Pirmasis toks Tatarstano ir Azerbaidžano vadovų susitikimas nuo 2011 m. yra ženklas, kad Baku dabar siekia išplėsti savo įtaką giliai į Rusijos Federaciją. Azerbaidžanas įsitikinęs, kad jis pasieks teigiamų rezultatų ir kad Kremliui nepavyks sustabdyti šio požiūrio, o tokie aukšto lygio kontaktai yra vienas iš Maskvos košmarų, kaip teigia totorių orientalistas ir komentatorius Azatas Achunovas (Business-gazeta.ru, gruodžio 4 d.).
Tokios išvados priežastis akivaizdi:r etorika, kurią Alijevas vartojo kalbėdamas su Minichanovu, beveik vienodai tinka visiems azerbaidžaniečiams Irane ir visoms tiurkų tautoms Rusijos Federacijoje. “Deja, – apgailestavo Azerbaidžano prezidentas, – dauguma iš 40 milijonų azerbaidžaniečių, gyvenančių už Azerbaidžano sienų, neturi galimybės” mokytis ir vartoti gimtąją kalbą, o ši problema aktuali ir Tatarstano totoriams.
Laikydamasis šios pozicijos, Alijevas iš esmės suderino ją su Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano, kuris beveik prieš dvejus metus Baku sakė, kad Irano azerbaidžaniečiai labai rūpi Turkijai,nuostatomis.
Nors R. T. Erdoganas “niekada viešai ir tiesiogiai nepaskelbė, kad Iranas turi atsisakyti Pietų Azerbaidžano”, lygiai kaip jis niekada nereiškė reikalavimų Kinijai “išlaisvinti Rytų Turkestaną”, nurodo Rusijos apžvalgininkas Dmitrijus Rodionovas.
Anot jo, tokie pareiškimai kelia grėsmę Maskvai, kad ji kontroliuos tiurkiškas teritorijas savo teritorijoje, o Kinija – teritorijas, kuriose gyvena daugiausiai tiurkų (RITM Eurasia, 2021 m. sausio 11 d.). Naujausi Alijevo pareiškimai apie Iraną, jo mažumas ir elgesį su visais jo gyventojais, atrodo, gali turėti platesnį atgarsį, galintį išjudinti įvykius, pakeisiančius ne tik Artimųjų Rytų, bet ir dviejų didžiausių Eurazijos šalių santykius.
***
P. Goble’as dirbo valstybės sekretoriaus Jameso Bakerio specialiuoju patarėju sovietų pilietybės ir Baltijos šalių klausimais.
