26 Bal
Europos imunizacijos savaitė: DUK apie skiepus
Minint Europos imunizacijos savaitę, kviečiame susipažinti su dažniausiai užduodamų klausimų apie skiepus atsakymais.
Kodėl reikia skiepytis?
Vakcina yra laikoma saugiausia ir patikimiausia apsauga nuo gyvybei pavojingų užkrečiamųjų ligų (infekcijų). Taip apsaugomas ne tik kiekvienas žmogus, bet ir sukuriama saugi aplinka visuomenei.
Kiekviena vakcina yra skiriama apsaugoti žmogaus organizmą nuo konkrečios ligos/infekcijos visą gyvenimą arba tam tikrą laikotarpį. Pavyzdžiui, gripo vakcina – vienam gripo sezonui, difterijos – 5-10 metų. Medikas, skirdamas vakciną, vadovaujasi vakcinos aprašu, kuriame yra nurodytos įskiepijimo dozės ir pakartotino skiepijimosi laikas.
Tam, kad skiepai būtų efektyvūs ir susidarytų imunitetas, privaloma laikytis atitinkamos vakcinacijos sekos (kurso), kuris nurodytas vakcinos apraše. Skiepų efektyvumas siekia nuo 90 iki 99 procentų. Skiepijimai turi būti vykdomi dėl trijų svarbiausių priežasčių:
Kai kurios ligos yra plačiai paplitusios, todėl sprendimas neskiepyti gyventojų reiškia prisiimti šios ligos riziką.
Kai kurios infekcijos vis dar cirkuliuoja aplinkoje. Susirgimai šiomis infekcijomis pasitaiko retai. Sumažėjus skiepijimų (imunizacijos) apimtims, galimi šių ligų protrūkiai su gyvybei grėsmingomis komplikacijomis. Pvz., JAV praėjusio amžiaus VIII dešimtmečio pabaigoje ir IX dešimtmečio pradžioje sumažėjus vakcinacijos nuo tymų apimtims, registruotą virš 100 tymų sąlygotų mirčių, į ligonines buvo paguldytą 11 tūkst. asmenų.
Išsivysčiusiose šalyse kai kurios ligos išnyko (pvz., tuberkuliozė, difterija), tačiau kituose pasaulio regionuose jos ir toliau sukelia protrūkius. Atsižvelgiant į didelį tarptautinių kelionių mastą, šias ligas keliautojai gali labai lengvai įvežti į bet kurią kitą šalį.
Ar vakcinos yra veiksmingos?
Vienas geriausių vakcinos veiksmingumą įrodančių pavyzdžių yra 2 tipo Haemophillus influenzae B (Hib) vakcina, apsauganti nuo šios bakterijos sukeliamų ligų, kurių sunkiausia – meningitas (smegenų dangalų uždegimas). Pirmą kartą Hib vakcina buvo pradėta naudoti 1990 metais. Tuo metu JAV 2 tipo Haemophillus influenzae B mikrobas buvo pati dažniausia bakterinio meningito priežastis, kuri kiekvienais metais sukeldavo vidutiniškai 15 tūkst. susirgimų ir 400-500 mirčių. Susirgimų ir mirčių skaičius dešimtmečiais buvo pastovus. Pradėjus skiepyti Hib vakcina, susirgimų, sukeltų Haemophillus influenzae B, sumažėjo iki mažiau kaip 50 atvejų per metus. Dramatišką ligų, pvz., susirgimų tymais, kiaulyte, raudonuke, poliomielitu, difterija, stablige ir kokliušu sumažėjimą per keletą metų sąlygojo skiepai.
Ar yra sistemos, užtikrinančios, kad vakcinos yra saugios po to, kai jos yra užregistruotos?
Remiantis Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos reikalavimais, Europoje, o kartu ir Lietuvoje funkcionuoja farmakologinio budrumo sistema. Farmakologinis budrumas – tai veikla, skirta nepageidaujamoms reakcijoms į vaistą nustatyti, įvertinti ir stebėti bei perspėti apie galimą nepageidaujamą vaisto poveikį. Lietuvoje apie pastebėtas nepageidaujamas reakcijas į vaistą sveikatos priežiūros specialistai bei registracijos teisės turėtojai privalo pranešti Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai (VVKT). Pranešimai analizuojami, nustatomi nauji farmakologinio budrumo signalai. Pasikeitimas tokia informacija ir apibendrintas nepageidaujamų reakcijų vertinimas yra būtinas užtikrinant pacientų gydymą saugiais vaistais.
Ar geriau skiepytis ar persirgti natūraliu būdu?
Nustatyta, kad „natūrali“ infekcija dažnai sukelia geresnį imunitetą nei vakcinacija. Natūrali infekcija dažniausiai sukelia imunitetą po vieno infekcijos epizodo, o vakcinos gali reikėti kelių dozių. Pvz., difterijos, stabligės, kokliušo, hepatito B ir poliomielito vakcina yra skiriama mažiausiai tris kartus. Tačiau skirtumas tarp vakcinacijos ir natūraliai persirgtos ligos yra už imunitetą mokama „kaina“. Už vakcinaciją
mokama „kaina“ yra kelių injekcijų sukeltas nepatogumas ir kartais skaudanti ranka. Už kiekvieną natūralią infekciją mokama „kaina“, dažniausiai, yra gerokai didesnė: pvz., natūralios poliomielito infekcijos sukeltas paralyžius, psichinio vystimosi sulėtėjimas po natūralios Hib infekcijos, kepenų funkcijos sutrikimai po natūralios hepatito B infekcijos, kurtumas po natūralios parotito infekcijos ar plaučių uždegimas po natūralios vėjaraupių infekcijos.
Ar kūdikiai nėra per maži, kad būtų skiepijami ir kodėl reikia skiepyti vaikus?
Skiepijimo esmė – sužadinti kūdikio imuninės gynybos sistemas, nesukeliant žymesnių klinikinių požymių. Tam vartojamos vakcinos – natūralios substancijos, t. y. mikroorganizmai ar jų komponentai. Paskiepijus sužadinama visiškai natūrali imuninė reakcija, dauguma atvejų nesiskirianti nuo tos, kuri kyla sergant infekcine liga. Vaikai yra imunizuojami per kelis pirmuosius gyvenimo mėnesius, kadangi vakcinomis valdomomis ligomis užsikrečia būdami labai maži.
Kai vaikai užsikrečia vienu virusu, jie negali taip pat lengvai kovoti su kitais virusais ar bakterijomis. Pavyzdžiui, susirgę vėjaraupiais, vaikai yra jautresni bakterinėms infekcijoms (pvz., A grupės streptokokui). O tymais užsikrėtę vaikai yra jautresni bakterijoms sukeliančioms kraujo infekcijas (sepsiui). Vakcinose infekcijų sukėlėjai yra taip nuslopinti, kad jie negali susilpninti imuninės sistemos. Paskiepytiems vaikams negresia didesnė nei neskiepytiems vaikams kitų infekcijų (kalbama apie vakcinomis nekontroliuojamas infekcijas) rizika.
Kuomet bus užmiršta skiepų nauda ir žmonės nebesiskiepys, vis daugiau žmonių susirgs ir platins infekcijas kitiems. To pasekmė – padidėjęs sergamumas, mirtingumas, komplikacijų skaičius. Japonijos pavyzdys: 1974 m. Japonija sėkmingai įgyvendino kokliušo vakcinacijos programą, kuomet net 80 proc. japonų vaikų buvo paskiepyta šia vakcina. Tais metais buvo užregistruota tik 393 kokliušo ligos atvejų ir neužregistruotas nei vienas mirties atvejis. Tačiau praėjus keleriems metams pasklido gandai, jog vakcinuotis nuo kokliušo daugiau nebereikia, jog vakcina galimai nesaugi ir 1976 m. buvo paskiepyta tik 10 proc. vaikų. 1979 m. Japonija išgyveno didžiulę kokliušo epidemiją, kuomet buvo registruota 13 tūkst. susirgimų kokliušu ir net 41 mirties atvejis. 1981 m. vyriausybė pradėjo vakcinaciją nuo kokliušo ir šios ligos atvejų skaičius ženkliai sumažėjo.
Ką turi žinoti ir kokių saugumo priemonių imtis ką tik pasiskiepijęs asmuo?
Paskiepytas asmuo paprastai yra perspėjamas dėl galimo šalutinio poveikio. Tačiau paprastai po vakcinacijos galima užsiimti kasdiene veikla ir nevaržyti savęs. Svarbiausia nepažeisti, netrinti ar kitaip nesudirginti dūrio vietos.
Nerekomenduojama iškart pasiskiepijus maudytis karštoje vonioje, kaitintis pirtyje, kadangi tai aktyvina kraujo cirkuliaciją, o tai skatina vakciną greičiau absorbuotis organizme, o ne palaipsniui veikti. Laipsniškas vakcinos įsisavinimas užtikrina saugesnį imuniteto susiformavimą.
Ar nieko neatsitiks mano vaikui, jeigu vienu kartu jam bus suleistos kelios vakcinos apsaugančios nuo keleto užkrečiamųjų ligų?
Tyrimai rodo, kad vaikams ir netgi kūdikiams galima leisti keletą vakcinų atliekant keletą dūrių vienu kartu. Suleisti keletą vakcinų vienu metu yra saugu netgi naujagimiams.
Kombinuotos vakcinos apsaugo jūsų vaikus daugiau nei nuo vienos užkrečiamosios ligos suleidžiant vakcinas vienu dūriu. Tai leidžia sumažinti dūrių skaičių ir apsilankymų pas gydytoją skaičių.
Kodėl siūloma nepriimti neskiepytų vaikų į ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo įstaigas?
Siekiama sumažinti vakcinomis valdomų ligų plitimo riziką kolektyvuose ir užtikrinti Vaiko teisių konvencijos 24 straipsnio 1 dalies nuostatą „Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę naudotis tobuliausiomis sveikatos sistemos paslaugomis ir ligų gydymo bei sveikatos atstatymo priemonėmis. Valstybės dalyvės rūpinasi, kad nė vienam vaikui nebūtų atimta teisė naudotis tokiomis sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis“. Įsakymo projektu siekiama saugios aplinkos vaikų ugdymo įstaigose, užkertant kelią užkrečiamųjų ligų plitimui. Tokia praktika taikoma ir kitose šalyse.
Lietuvoje daugiau nei du dešimtmečius skiepijimai nėra privalomi. Valstybė garantuoja kiekvienam vaikui skiepus numatytus Nacionalinėje imunoprofilaktikos programoje, tuo valdydama užkrečiamąsias ligas bei užtikrindama apsaugą paskiepytajam. Dėl vaiko skiepijimo ar neskiepijimo sprendimą priima jo tėvai ar globėjai, pasirašydami sutikimo formoje. Skiepijimų efektyvumas, saugumas, įtaka užkrečiamosioms ligoms yra senai įrodyta, nuolat atliekami tyrimai ir publikuojami rezultatai.
Tais įrodymais remiasi tarptautinės organizacijos, šalių nacionalinės institucijos vykdydamos skiepijimų programas.
Kas prisiima atsakomybę už šalutinius skiepų reiškinius?
Teisės aktuose numatyta, kad gydytojas prieš kiekvieną vaiko skiepijimą informuoja tėvus ar teisėtus globėjus apie vakcinų skyrimą ir galimas nepageidaujamas reakcijas į skiepus.
Galimi nepageidaujami reiškiniai į vakciną yra aprašyti kiekvienos vakcinos specialiose produkto charakteristikose (informaciniame lapelyje).
Apie visas nepageidaujamas reakcijas privaloma pranešti, kiekvienu atveju atliekamas tyrimas. Bet koks žalos dėl teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų atlyginimas numatytas Lietuvos Respublikos teisės aktuose.
Kas prisiima atsakomybę už šalutinius skiepų reiškinius?
Teisės aktuose numatyta, kad gydytojas prieš kiekvieną vaiko skiepijimą informuoja tėvus ar teisėtus globėjus apie vakcinų skyrimą ir galimas nepageidaujamas reakcijas į skiepus.
Galimi nepageidaujami reiškiniai į vakciną yra aprašyti kiekvienos vakcinos specialiose produkto charakteristikose (informaciniame lapelyje).
Apie visas nepageidaujamas reakcijas privaloma pranešti, kiekvienu atveju atliekamas tyrimas. Bet koks žalos dėl teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų atlyginimas numatytas Lietuvos Respublikos teisės aktuose.
Kodėl ikimokyklinio ugdymo įstaigose didesnė tikimybė užsikrėsti liga, nei pvz. žaidimų kambariuose ir pan.?
Neskiepytų asmenų tarpe yra didesnė tikimybė kilti užkrečiamosios ligos protrūkiui. Jei yra vaikų neskiepytų dėl kontraindikacijų arba kuriems nesusiformavo specifinis imunitetas – tai užkrečiamas neskiepytas vaikas kelia jiems tiesioginį pavojų.
Ikimokyklinio ugdymo įstaigose vaikai praleidžia daugiau laiko (daugiau ir dažnesni artimi kontaktai), nei pvz. žaidimų kambariuose, viešajame transporte ir pan.
Be to, ne visi vaikai darželius lanko sveiki, pasitaiko atvejų, kai vaikas atvedamas jau su tam tikros ligos simptomatika, o esant ilgam ir artimam kontaktui liga gali greitai išplisti kolektyve.
Kodėl skiepyti kūdikį nuo hepatito B, jei šeimos nariai šia liga neserga?
Vaikams, jei jie užsikrečia Hepatitu B būdami labai maži, šios sunkios ir dažnai mirtinos hepatito B viruso sukeltos infekcijos pasekmės vystosi žymiai dažniau. Dėl šios priežasties hepatito B vakcina yra rekomenduojama naujagimiams.
Hepatitu B vaiką gali užkrėsti ne tik tėvai, bet ir kiti šeimos nariai, taip pat asmenys, su kuriais vaikai bendrauja už savo namų ribų.
Dėl hepatito B viruso sugebėjimo sukelti nebylią infekciją (t.y., be akivaizdžių simptomų), daugelis hepatito B virusu užsikrėtusiųjų net nežino, kad jie yra užsikrėtę.
Todėl hepatito B vakcinos teikiama nauda yra akivaizdžiai ir neabejotinai didesnė už jos keliamą riziką.
Ar galiu skiepyti savo vaiką ne pagal Lietuvos profilaktinių skiepijimų kalendorių (individualus skiepų planas)?
Gydytojas skiepija kūdikius/ vaikus pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Gydytojas gali sudaryti ir asmeninį skiepų grafiką, tačiau svarbu pabrėžti, kad ne visais skiepais galima skiepyti vyresniame amžiuje.
Labai daug neigiamos informacijos apie skiepus, kodėl turėčiau tikėti, kad jų reikia?
Specifinė, efektyviausia infekcinių ligų profilaktikos priemonė – skiepai. Skiepijimų efektyvumas, saugumas, įtaka užkrečiamosioms ligoms yra senai įrodyta, nuolat atliekami tyrimai ir publikuojami rezultatai.
Patariame įrodymais grįstos informacijos ieškoti kompetentingų tarptautinių organizacijų: Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro, Europos Komisijos leidiniuose, bei mokslo žurnalų publikacijose.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro informacija
